Pereiti prie turinio

Pirmasis Indokinijos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pirmasis Indokinijos karas

Data 1946 m. gruodžio 19 d. – 1954 m. liepos 20 d.
Vieta Prancūzijos Indokinija
Rezultatas Šiaurės Vietnamo pergalė[1][2][3][4]
Konflikto šalys
Prancūzija Prancūzija

Hoa Hao

Parama:
Jungtinės Amerikos Valstijos JAV (1950–1954)[5]
Naujoji Zelandija Naujoji Zelandija (1952-1954)

Šiaurės Vietnamas

Lao Issara (1945–1949)
Pathet Lao (1949–1954)[6]
Khmer Issarak[7]
Kaodai

Parama:
Sovietų Sąjunga SSRS (1952–1954)[8][9]
Kinijos LR KLR (1949–1954)[9]

Vadovai ir kariniai vadai
Pajėgos
~395 000 ~450 000
Nuostoliai
~134 500 žuvusių arba dingusių be žinios[10][11] 175 000–300 000 žuvusių arba dingusių be žinios[12][13][14]
125 000-400 000 nužudytų civilių[15][16]

Pirmasis Indokinijos karas – karas Prancūzijos Indokinijoje tarp Prancūzijos ir Vietmino (Vietnamo Demokratinė Respublika),[17] vykęs nuo 1946 m. gruodžio 19 d. iki 1954 m. liepos 20 d. Vietminui vadovavo Vo Ngujen Žiapas ir Ho Ši Minas.[18][19] Daugiausia kovų vyko Tonkine, šiaurės Vietname,[20] nors konfliktas apėmė visą šalį ir apėmė kaimyninius Prancūzijos Indokinijos protektoratus Laosą ir Kambodžą.

1945 m. liepos mėn. Potsdamo konferencijoje Jungtinis štabų vadų komitetas nusprendė, kad Indokinija į pietus nuo 16° šiaurės platumos turi būti įtraukta į Pietryčių Azijos vadavietę, kuriai vadovauja britų admirolas Luisas Mauntbatenas. Japonijos pajėgos, esančios į pietus nuo šios linijos, pasidavė jam, o esančios į šiaurę – kinų vadui Čiang Kaišekui. 1945 m. rugsėjį Kinijos pajėgos įžengė į Tonkiną, o nedidelė britų operatyvinė grupė išsilaipino Saigono mieste. Kinai pripažino vieną Vietnamo vyriausybę, vadovaujamą Ho Ši Mino, tuo metu valdžiusią Hanojuje (Tonkino sostinėje). Britai atsisakė ją pripažinti ir nuo pat pradžių palaikė prancūzus, nors amerikiečių strateginių tarnybų biuro atstovai tariamai palaikė Vietmino valdžią. Rugsėjo 2 d., Hanojuje Ho Ši Minas paskelbė Vietnamo Demokratinės Respublikos (VDR) įkūrimą. Po imperatoriaus Bao Dai, valdžiusio valdant Japonijai, abdikacijos VDR valdė kaip vienintelė civilinė vyriausybė visame Vietname maždaug 20 dienų. 1945 m. rugsėjo 23 d., su britų vado Saigone žinia, prancūzų pajėgos nuvertė vietinę VDR vyriausybę ir paskelbė, kad Kochinchinoje atkuriama Prancūzijos valdžia. Aplink Saigoną iškart prasidėjo partizaninis karas,[21] tačiau prancūzai pamažu susigrąžino Indokinijos pietų ir šiaurės kontrolę. Ho Ši Minas sutiko derėtis dėl būsimo Vietnamo statuso, tačiau Prancūzijoje vykusiose derybose sprendimo rasti nepavyko. Po daugiau nei metus trukusio užslėpto konflikto 1946 m. gruodį prasidėjo atviras karas tarp prancūzų ir Vietmino pajėgų, nes Ho Ši Minas ir jo vyriausybė pasitraukė į pogrindį. 1949 m. jie sugrąžino į valdžią buvusį imperatorių Bao Dai kaip naujai įkurtos Vietnamo valstybės valdovą.

Pirmaisiais karo metais vyko žemo lygio kaimo sukilimas prieš prancūzus. 1949 m. konfliktas virto konvenciniu karu tarp dviejų armijų, aprūpintų modernia ginkluote, kurią tiekė Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija ir Sovietų Sąjunga.[22] Prancūzijos pajėgas sudarė kolonijinės imperijos kariai – Maroko, Alžyro ir Tuniso arabai/berberai, Laoso, Kambodžos ir Vietnamo etninės mažumos, juodaodžiai afrikiečiai, prancūzų profesionalūs kariai, Europos savanoriai ir svetimšalių legiono daliniai. Vyriausybė uždraudė naudoti žemyninės Prancūzijos rekrutus, kad karas netaptų dar labiau nepopuliarus namuose.

Strategija priversti Vietminą pulti gerai apsaugotas bazes atokiose šalies dalyse, esančias jų logistikos kelių pabaigoje, pasitvirtino Nasano mūšyje, nors bazė buvo palyginti silpna, nes trūko betono ir plieno. Prancūzų pastangas apsunkino ribotas šarvuotų tankų naudingumas miškingoje aplinkoje, stiprių oro pajėgų trūkumas oro dengimui ir kiliminiam bombardavimui bei užsienio rekrutų iš kitų Prancūzijos kolonijų (daugiausia iš Alžyro, Maroko ir net Vietnamo) naudojimas. Tačiau Vo Ngujen Žiapas, siekdamas apsunkinti sausumos ir oro pagalbą, taikė efektyvią ir naujovišką tiesioginės ugnies artilerijos taktiką, konvojų pasalas ir sutelktus priešlėktuvinius pabūklus, taip pat strategiją, pagrįstą didelės reguliariosios kariuomenės verbavimu, kurį palengvino plati liaudies parama, Kinijoje sukurta partizaninio karo doktrina ir instrukcijomis bei Sovietų Sąjungos teikiamomis karinėmis medžiagomis. Šis strategijos derinys buvo pražūtingas bazių gynybai ir baigėsi lemiamu prancūzų pralaimėjimu Dienbjenfu mūšyje.[23]

Skaičiuojama, kad per karą žuvo nuo 400 000 iki 842 707 karių[24] ir nuo 125 000 iki 400 000 civilių. Konflikto metu abi pusės įvykdė karo nusikaltimų, įskaitant civilių žudymus, išprievartavimus ir kankinimus.[25] 1954 m. liepos 21 d. tarptautinėje Ženevos konferencijoje naujoji socialistinė Prancūzijos vyriausybė ir Vietminas sudarė susitarimą, pagal kurį Vietminas faktiškai perėmė Šiaurės Vietnamo kontrolę virš 17-osios lygiagretės. Pietuose toliau valdė Bao Dai. Susitarimą pasmerkė Vietnamo valstybė ir Jungtinės Valstijos. Po metų Bao Dai nuvertė jo ministras pirmininkas Ngô Đình Diệm ir įkūrė Vietnamo Respubliką (Pietų Vietnamą). Netrukus prieš jo vyriausybę kilo Šiaurės Vietnamo remiamas sukilimas. Konfliktas palaipsniui peraugo į Vietnamo karą (1955–1975 m.), kuris baigėsi Pietų Vietnamo žlugimu ir Vietnamo susivienijimu.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Lee Lanning, Michael (2008). Inside the VC and the NVA. Texas A&M University Press. p. 119. ISBN 978-1-60344-059-2.
  2. ↑ Crozier, Brian (2005). Political Victory: The Elusive Prize Of Military Wars. Transaction. p. 47. ISBN 978-0-7658-0290-3.
  3. ↑ Fall, Street Without Joy, p. 63.
  4. ↑ Logevall, Fredrik (2012). Embers of War: the fall of an empire and the making of America's Vietnam. Random House. pp. 596–599. ISBN 978-0-375-75647-4.
  5. ↑ „CNN.com – France honors CIA pilots – 2005-02-28“. CNN. Nuoroda tikrinta 2015-08-19.
  6. ↑ Jacques Dalloz, La Guerre d'Indochine 1945–1954, Seuil, Paris, 1987, pp. 129–130, 206
  7. ↑ Jacques Dalloz (1987). La Guerre d'Indochine 1945–1954. Paris: Seuil. pp. 129–130.
  8. ↑ henrisalvador (2007-05-17). „John Foster Dulles on the fall of Dien Bien Phu“. Dailymotion. Nuoroda tikrinta 2015-08-19.
  9. ↑ 9,0 9,1 „Viện trợ của Trung Quốc đối với cuộc kháng chiến chống Pháp của Việt Nam“. Suarchyvuotas originalas gruodžio 2, 2013. Nuoroda tikrinta rugpjūčio 19, 2015.
  10. ↑ Clodfelter 2008, p. 657.
  11. ↑ Dommen, Arthur J. (2001), The Indochinese Experience of the French and the Americans, Indiana University Press, p. 252
  12. ↑ Fall, Bernard, The Two Vietnams (1963)
  13. ↑ Eckhardt, William, World Military and Social Expenditures 1987–88 (12th ed., 1987) by Ruth Leger Sivard.
  14. ↑ Stanley Kutler, Encyclopedia of the Vietnam War (1996)
  15. ↑ Smedberg, M (2008), Vietnamkrigen: 1880–1980. Historiska Media, p. 88
  16. ↑ Eckhardt, William, World Military and Social Expenditures 1987–88 (12th ed., 1987) by Ruth Leger Sivard.
  17. ↑ Vo, Nghia M. (2011-08-31). Saigon: A History. McFarland. ISBN 9780786486342 – via Google Books.
  18. ↑ „Ho Chi Minh, President of North Vietnam“. Encyclopaedia Britannica.
  19. ↑ „Vo Nguyen Giap, Vietnamese general“. Encyclopaedia Britannica.
  20. ↑ „Gulf of Tonkin Resolution - Definition, Cause & Significance - HISTORY“.
  21. ↑ The Pentagon Papers, Part I, via Wikisource
  22. ↑ Fall, Street Without Joy, p. 17.
  23. ↑ Flitton, Dave. „Battlefield Vietnam – Dien Bien Phu, the legacy“. Public Broadcasting System PBS. Suarchyvuota iš originalo 2015-07-23. Nuoroda tikrinta 2015-07-25.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  24. ↑ T. Lomperis, From People's War to People's Rule (1996)
  25. ↑ Christopher Goscha (2016). The Penguin History of Modern Vietnam. London: Penguin Books. p. 260. ISBN 9780141946658.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Pirmasis_Indokinijos_karas&oldid=7194414"