Prūsijos Ostbanas

Prūsijos Rytų geležinkeliai arba Prūsijos Ostbanas (vok. Preußische Ostbahn) – Prūsijos karalystės rytinėje dalyje 1848–1919 m. eksploatuotas valstybinis geležinkelių tinklas. Pagrindinės linijos iš Berlyno vedė prie valstybinės sienos su Rusijos imperija ir turėjo didelę karinę bei ekonominę reikšmę.

Istorija

XIX a. viduryje Prūsijos karalystės strategai pastebėjo, kad ekonomiškai silpnos Pomeranijos, Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijos neturi susisiekimo geležinkeliu su valstybės sostine Berlynu. Privatus kapitalas susidomėjimo nerodė ir 1845 m. karalius Frydrichas Vilhelmas IV davė nurodymą valstybės lėšomis pradėti kloti bėgių kelią rytinės sienos link. Tačiau 1847 m. Karalystėje sušauktas Pirmasis jungtinis landtagas (vok. Erste Vereinigte Landtag) tam projektui finansų nebeskyrė ir statybos sustojo. Visgi, 1848 m. Vokietijoje kilusi revoliucija privertė valdžią susirūpinti valstybės stiprinimu ir pinigai geležinkeliui Rytų link rasti buvo.

Jau 1848 m. buvo atiduotas eksploatacijon pirmasis ruožas tarp Stargardo (dabar Ščecino priemiestis) ir Poznanės (ši atkarpa buvo viena iš nedaugelių, nutiestų už privačias lėšas). 1849 m. lapkričio 5 d. Bromberge (dab. Bydgoščius) įsteigta Karališkojo Rytų geležinkelio direkcija. Pamažu formavosi iš Berlyno link Šneidemiulės (dab. Pila) vedanti geležinkelio magistralė, kuri pastarajame mieste skildavo į dvi linijas:

Viena per Brombergą ir Torunę vedė link Otločino (Prūsijos pasienio su Rusijos imperija kaimelis) ir tolyn – per Varšuvą;
Antra ėjo į Stargardą ir, kirtusi Vyslos ir Nogato upes, pasiekė Rytprūsius; po to, per Karaliaučių ir Įsrutį buvo nutiesta iki Eitkūnų (1860 rugpjūčio 15 d.).

Maršruto Berlynas–Eitkūnai ilgis siekė 740 km. 1861 m. balandžio 11 d. buvo priduota eksploatacijon atkarpa Kaunas (laikina stotis Aleksote)–Virbalio gelež. stotis ir, netrukus, Rusijos ir Vokietijos geležinkeliai šioje vietoje buvo sujungti. Prūsijos Ostbano sąstatas, pasienyje kirtęs Kybartų geležinkelio tiltą, atvykdavo į dabarinius Kybartus, kur, po patikros, keleiviai galėdavo persėsti į rusišką traukinį. Iš Rusijos atvykęs geležinkelių sąstatas įvažiuodavo į Vokietijai priklausiusią Eitkūnų stotį, kur, po patikros, keleiviai galėdavo persėsti į Prūsijos Ostbano traukinį. Vykstant į Rusiją, Prūsijos Ostbahno traukinys atvykdavo į Virbalio stotį. Taip elgdavosi ir keliaujantys traukiniu D 1/2 bei Nord–Express klijentai.

Nuo aukščiau išvardintų dvejų trajektorijų atsišakodavo šalutinės bėgių linijos. Taip 1865 m. atsirado ruožas iš Įsručio į Tilžę, o 1875 m. geležinkelio bėgiai pagaliau pasiekė ir Klaipėdą (birželio 1 d. nutiesta 86,09 km atkarpa Pagėgiai–Klaipėda, o 1875 m. spalio 1 d. 6,23 km ilgio trasa Pagėgiai–Tilžė). Po metų Prūsijos Ostbanas pagerino krovinių gabenimą Klaipėdos uosto prieigose: iki 1876 m. balandžio 1 d. buvo paklotas 1,06 km bėgių kelias Stotis–Danės upė, o iki lapkričio 22 d. 2,09 km ilgio geležinkelis pačiame uoste.

1882 m. Berlyne buvo uždaryta senoji geležinkelio stotis Ostbahnhofas, jos funkcijas perėmė Silezijos stotis (vok. Schlesischer Bahnhof). XIX a. pab. bendrovės eksploatuojamų kelių tinklas išsiplėtė iki 4 833 km (1895 m. duomenys). Krovinių gabenimas Prūsijos Ostbanu nuolat augo ir kelis kartus viršijo planuotas apimtis. Berlyne daugiausia buvo pakraunama pramonės produkcija, o iš rytinių provincijų į šalies sostinę keliaudavo žemės ūkio gaminiai. Geležinkelis pradėjo teikti užsakymus vietiniams Rytų ir Vakarų Prūsijos pramonininkams. Jau 1855 m. Karaliaučiuje „Union“ gamykla pradėjo gaminti lokomotyvus, nuo 1860 m. jos pavyzdžiu pasekė „Ferdinando Schichau įmonė“ iš Elbingo. „Karaliaučiaus žemės ūkio mašinų fabrikas L. Steinfurt“ konstravo ir statė pramoninius bei keleivinius vagonus.

Prūsijos Ostbahnas buvo pasirinktas kaip branduolys formuojant Karališkųjų Prūsijos geležinkelių (Königlich Preußische Eisenbahn) tinklą. Prie Ostbahno buvo prijungiami kiti valstybiniai ir perimami, išperkami privatūs geležinkeliai. 1880 m. pagal 1879 m. priimtą geležinkelių reformos įstatymą, Prūsijos Ostbahno Brombergo direkcijos pagrindu suformuota Karališkųjų Prūsijos geležinkelių direkcija. Formaliai Prūsijos Ostbahnas išnyko, tačiau jo pavadinimas dar ilgą laiką buvo naudojamas kalbant apie tam tikras Rytų Prūsijos geležinkelių linijas.

„Reichsbahno“ sudėtyje

Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija ir Lietuva pasiskelbė nepriklausomomis respublikomis, o Vokietijos imperija jų (Lenkijos ir Lietuvos) teritorijose geležinkelio infrastruktūrą prarado. Sutinkamai su Versalio sutartimi, 1919 m. buvo suformuotas vad. Lenkų koridorius, atskyręs Gdanską ir Rytų Prūsiją nuo likusios Vokietijos, tad buvęs Prūsijos Ostbano geležinkelis tapo pagrindine tranzitine jungtimi tarp abiejų teritorijų. Konfliktai važiuojant Lenkų koridoriumi vėliau nacistinės Vokietijos buvo paskelbti kaip vieni iš priežaščių pradėti Antrąjį pasaulinį karą.

Bilietai buvo gana brangūs: važiuojant iš Karaliaučiaus į Berlyną pirma klase gulama vieta kainavo 25 markes (apie 30 % vidutinio darbininko mėnesinio uždarbio), o vienas kilometras kelio tos pačios klasės vagone atseidavo apie 0,087 markės. Riedant Klaipėdos krašto teritorija (po Klaipėdos sukilimo ją valdė Lietuvos Respublika), kelionė kainuodavo panašiai: 0,19 lito važiuojant pirmos klasės vagonu. Su Nord-Express traukiniu į Rygą keliavę Prūsijos Ostbano vagonai Lietuvoje stabtelėdavo Kybartuose, Kaune ir Joniškyje. Be to, kursavo ir tiesioginio susisiekimo vagonas Klaipėda–Berlynas (Vokietijos sostinę juo buvo galima pasiekti per 15 val.).

Lietuvoje buv. Ostbano geležinkelio linija taip pat buvo svarbus partneris. Pvz., ketvirtame dešimtmetyje ši Vokietijos įmonė per 24 valandas vagonais–šaldytuvais pristatydavo Lietuvoje skerstų kiaulių puses iš Tilžės į Prahą (ekspedijavo šveicarų firma Danzas, šiais laikais įeinanti į koncerną DHL).^[1]

Tarpukaryje visi Vokietijos regioniniai geležinkeliai buvo apjungti į vieną organizaciją, pavadintą Deutsche Reichseisenbahnen, o 1937 m. – Deutsche Reichsbahn (pastaroji Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo nacistinės Vokietijos kariniams poreikiams). Artėjant frontui, 1945 m. sausio 22 d. iš Karaliaučiaus į Berlyną nuvažiavo paskutinis traukinys ir Prūsijos Ostbano geležinkelio istorija baigėsi galutinai.

Išnašos

↑ Else Wiechert, geb. Denk. Erinnerung an eine Besonderheit während der Jahre als Grenzstadt // 32. Tilsiter Rundbrief, Ausgabe 2003/2004, S. 75

Šaltiniai

Andreas Geißler, Konrad Koschinski. 130 Jahre Ostbahn Berlin – Königsberg – Baltikum. Berlin: Herausgegeben von Deutschen Bahnkunden-Verband e. V. GVE, 1997 ISBN 3-89218-048-2
Ostbahn // www.berliner-bahnen.de
Königliche Direktion der Ostbahn zu Bromberg, Zeittafel: Errichtungen – Bezeichnungen // www.bahnstatistik.de
Königliche Direktion der Ostbahn zu Königsberg i. Preußen, Zeittafel: Errichtungen – Bezeichnungen // www.bahnstatistik.de
Gerhard Wiloweit. Eine Urlaubsfahrt nach Memel // Memeler Dampfboot Nr. 8, 20. April 1970, S. 104–107 Archyvuota kopija 2019-04-01 iš Wayback Machine projekto.

[1] Else Wiechert, geb. Denk. Erinnerung an eine Besonderheit während der Jahre als Grenzstadt // 32. Tilsiter Rundbrief, Ausgabe 2003/2004, S. 75

[1]