Pereiti prie turinio

Ragūza

Koordinatės: 36°56′00″ š. pl. 14°45′00″ r. ilg. / 36.93333°š. pl. 14.75000°r. ilg. / 36.93333; 14.75000 (Ragūza)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ragūza
it. Ragusa
Ragūzos senamiestis
Ragūza
Ragūza
36°56′00″ š. pl. 14°45′00″ r. ilg. / 36.93333°š. pl. 14.75000°r. ilg. / 36.93333; 14.75000 (Ragūza)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Italijos vėliava Italija
Regionas Sicilija Sicilija
Provincija Ragūzos provincija
Gyventojų (2009) 72 836
Vikiteka Ragūza
Kirčiavimas Ragūzà

Ragūza (it. Ragusa) – Italijos miestas Sicilijoje pietinėje dalyje, prie Irminio upės, provincijos centras. Išplėtota naftos perdirbimo, cemento, tekstilės, maisto pramonė. Svarbus dailiųjų amatų centras. Plėtojamas turizmas. Yra universitetas.

1 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje dabartinio miesto ribose buvo sikulų genties gyvenvietė, senovės graikų vadinta Hibla Heraja. Apie 700 m. miestą pradėjo valdyti Bizantija. IX a. Ragūzą nukariavo Arabų Kalifatas. Tuo laikotarpiu apylinkėse suklestėjo žemės ūkis. 1090 m. miestą užėmė normanai. Nuo 1109 m. tapo savarankiškos grafystės centru, kuris 1296 m. prijungtas prie Modicos grafystės. 1693 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas. 1848 m. įvyko nesėkmingas sukilimas prieš Burbonus. 1860 m. miesto gyventojai parėmė Dž. Garibaldžio sukilėlius. XX a. pr. miestas rėmė socialistus. Antrojo pasaulinio karo metu buvo labai bombarduojamas. Nuo 1950 m. vyskupijos centras.

Miestą sudaro dvi dalys – žemutinėje esantis senamiestis ir aukštutinėje dalyje naujoji miesto dalis. Senamiesčio vadinamoji Ragusa Ibla dalis 2002 m. buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą. Joje išlikę graikų nekropolio fragmentai, daug Sicilijos baroko architektūros paminklų – XVIII a. vidurio šv. Jurgio bazilika, XVIII a. šv. Jurgio bažnyčia, Santa Maria delle Scale bažnyčia, gotikinė normanų šv. Antano bažnyčia. Aukštutinėje dalyje žymiausias architektūros paminklas – šv. Jono Krikštytojo katedra.[1]

  1. Ragusa (Ragūza). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 472 psl.