Pereiti prie turinio

Ramiojo vandenyno karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Ramiojo vandenyno karas

Tarptautinės sienos prieš karą
Data 18791883 m.
Vieta Ramiojo vandenyno pakrantė Pietų Amerikoje
Rezultatas Čilės pergalė
Priešininkai
Peru
Bolivija
Čilė
Vadai
Juan Buendía
Andrés Cáceres
Miguel Grau
Manuel Baquedano
Patricio Lynch
Juan Williams
Pajėgos
Peru-Bolivijos armija 7 000 karių 1878 m. Čilės armija 4 000 karių 1878 m.
Aukos
35 000 sužeistų ar žuvusių peruviečių ir 5 000 sužeistų ar žuvusių boliviečių 15 000 sužeistų ar žuvusiųjų

Ramiojo vandenyno karas, dar vadinamas Kalio salietros karu, nes ji buvo karo priežastis – karas, vykęs devynioliktame amžiuje Pietų Amerikoje. Jo metu Čilė kariavo su jungtinėmis Peru ir Bolivijos pajėgomis 18791883 m. Ji gavo mineralų pilną Atakamos dykumos dalį, iš Peru atimdama Tarapaką ir Ariką, o iš Bolivijos Litoralį ir taip užblokavo Bolivijos priėjimą prie jūros.

Karo priežastys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karas kilo iš Čilės ir Bolivijos ginčo dėl Atakamos dykumos teritorijos Ramiojo vandenyno pakrantėje tarp 23 ir 26 lygiagretės. Čia buvo daugybė mineralų, kuriuos kasė Čilės ir britų kompanijos. Bolivija norėjo pasinaudoti regiono plėtra ir padidinti mokesčius, sukeldama komercinę diskusiją.

Kadangi 1874 m. sienų sutartis neleido didinti mokesčių, kompanijos nusprendė, kad mokesčiai neteisėti ir paprašė Čilės vyriausybės įsikišti. Tai sukėlė diplomatinę krizę ir karą, kurio metu paaiškėjo slapta Peru ir Bolivijos sąjunga.

Karo pasekmės ir tautosaka

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čilėje iki šiol yra populiarūs anekdotai apie tai, kaip Bolivija neturi išėjimo prie jūros.