Sabinai

Sabinai tarp kitų Lacijaus genčių V a. pr. m. e.

Sabinai (lot. Sabini, sen. gr. Σαβῖνοι) – italikų gentis, antikiniais laikais gyvenusi vidurio Apeninuose (Abrucyje, Umbrijoje), taip pat Lacijuje į šiaurę nuo Anjenės (iki įkuriant Romą). Sabinų gyvenamas kraštas vadintas Sabina arba Sabinų aukštumomis. Sabinų kalba greičiausiai priklausė italikų šakai, oskų-umbrų pošakiui, bet jos pėdsakų išlikę labai mažai.

Lotynams įsteigus Romą, sabinų populiacija išsiskyrė – vieni tapo romėnais ir perėmė lotynų kalbą, kiti, gyvenę kalnuose, priešinosi užkariavimui. Antikos rašytojai teigė, kad pagrindinis sabinų miestas buvo Lista.

Pasak legendos, romėnai, siekdami išplėsti įkurtą Romą, išprievartavę sabinų moteris. Dėl to kilęs karas, kurį nutraukusios pačios moterys, išėjusios su vaikais tarp kariaujančių pusių. Pasak Livijaus, po šio konflikto tarp romėnų ir sabinų, abiejų valstybės susijungė, ir sabinų karalius Titas Tacijus valdęs Romą sykiu su Romulu (šis vedęs sabinę Hersiliją). Sabinų kilmės romėnai ilgą laiką saugojo savo kilmę ir ja didžiavosi. Manoma, kad sabinai, gyvenę Romos Kvirinalo, Viminalo ir Eskvilino kalvose, buvo reikšmingi formuojantis romėnų tautybei.

Dabartinės Sabinos kraštovaizdis ties Norča

Apie 290 m. pr. m. e. Roma užkariavo visas sabinų žemes, 268 m. pr. m. e. jiems buvo suteikta Romos pilietybė.

Sabinų kilmės Romos mokslininkas Markas Terencijus Varonas sudarė sabinų dievų sąrašą, į kurį įtraukė šiuos dievus: Feroniją, Minervą, Palę, Salusę, Fortūną, Fontą, Fidėją, Opę, Florą, Vejovisą, Saturną, Solį, Luną, Vulkaną, Sumaną, Larundą, Terminą, Kviriną, Vertumną, Laras, Dianą, Luciną.