Senoji Egipto karalystė

Faraono Mikerino ir jo žmonos karalienės Kchamerernebtis II statula. Originalas iš jo Gizos slėnio šventyklos, dabar eksponuojama Bostono muziejuje.

Senoji karalystė – Egipto valstybės laikotarpis nuo apie 2650 iki 2175 m. pr. m. e. Dėl savo galios vadinama „Aukso karalyste“. Apima 3−6 faraonų dinastijų valdymą. Šiuo laikotarpiu pastatytos garsiausios Egipto piramidės Gizoje ir Sakaroje (Dahšūre, Abusire).

Senąją karalystę pradėjo 3 dinastijos faraonas Džoseras. Senoji karalystė baigė egzistuoti su 6 dinastijos faraono Pepio II mirtimi.

Istorija

Senosios karalystės laikais faraonai buvo laikomi dievais. Jų autoritetas buvo neginčijamas. Nuo 3 dinastijos suintensyvėjo Maat mokymas apie darnos sukūrimą pasaulyje bei chaoso užbaigimą. Valstybės reikalus tvarkė pareigūnų vyriausybė, vadovaujama vizirio. Minėtiems pareigūnams buvo pavaldžios abiejų karalysčių pirmykštės teritorinės bendruomenės, performuotos į provincijas, kurioms vadovavo faraono vietininkai. Tuo metu pradėta surašinėti gyventojus ir reguliariai matuoti Nilo vandens lygį. Taip pat paplito hieroglifinis raštas.

Ypač suklestėjo Memfio miestas. Memfis buvo svarbus miestas, tačiau visos religinės galios neturėjo. Svarbesniu laikytas toje pačioje srityje įsikūręs Heliopolis, kuriame kilo garsioji mitinė Heliopolio Eneada bei buvo sukurti pirmieji mitai apie pasaulio sukūrimą. Didikai ir faraonai savo kapus statėsi Sakaroje bei Gizoje, kur iki šių dienų išliko didžiuliai kapinynai. Džoseris pastatė pirmąją piramidę istorijoje − laiptuotąją Džoserio piramidę Sakaroje. Netoliese Sechemchetas paliko nebaigtą savo laiptuotą piramidę. Sneferu priklauso trys piramidės: viena Meidume (Meidumo piramidė) ir dvi Dahšūre (Lenktoji ir Raudonoji piramidės). Iš sekančių penkių faraonų trys (Cheopsas, Chefrenas ir Mikerinas) pastatė piramides Gizoje, Džedefrė − piramidę Abu Roaše ir Šapseskafas − didžiulę mastabą Sakaroje. Dar nenustatytas 4 dinastijos faraonas, regis, paliko piramidės kompleksą Zavijet el Erijane (prie Gizos).

Gizos piramidės

4 dinastijos faraonai sustiprino saulės dievo Ra kultą prisiimdami titulą „Ra sūnus“. Didžiulės statybos ir provizijos rinkimas faraonų kapams prisidėjo prie centrinės valdžios stiprinimo, tačiau beveik aišku, kad atsiliepė likusios Egipto visuomenės gerovei neigiamai. Kitų reikšmingų 4 dinastijos statinių ne Memfio miesto periferijose neaptikta. Faraonai aukštiems pareigūnams dalijo didelius žemės plotus Žemutinio Egipto nomuose. Žemę dirbantys neturėjo teisės jos palikti ir didelę dalį derliaus ir pajamų sumokėdavo mokesčiais. Statyboms buvo pasitelkiami valstiečiai po pjūties darbų. Statybų organizavimas, darbininkų aprūpinimas tikriausiai buvo ne menkesnis Senovės Egipto visuomenės pasiekimas nei pačių piramidžių pastatymas. Palermo akmenyje užsiminta apie egiptiečių karinę ekspediciją į Žemutinę Nubiją Sneferu laikais, kur jie įkūrė Bucheno miestelį. Tikriausiai buvo jų gyvenvietės palei Nilą nuo Bucheno Nubijoje iki Elefantino, tačiau nieko iš 4 dinastijos laikų čia nerasta. Egiptiečiai tikriausiai plėšė (gabeno) vietos resursus išimtinai Memfio faraonų ir diduomenės naudai. Sneferu istorijoje prisimenamas geru valdovu, kai Cheopsas ir Chefrenas − tironais.

5 dinastijos faraonas Sahurė siuntė laivus į Levantą bei Puntą, legendinius Raudonosios jūros kraštus bei Afrikos Ragą − parvežti prieskonių, dramblio kaulo, aukso ir smilkalų. Buvo siunčiamos turkio kasinėjimų misijos į Sinajų. Egiptas turėjo ryšių su šiauriniais kraštai: Anatolijoje rasta egiptietiškų aukso dirbinių, Sirijos Eblos mieste − vazos su Chefreno ir Pepio I vardais. Sahurės šventyklos sienos reljefuose pavaizduota karinė misiją į Libaną kedro. 5 dinastijos faraonai laidojosi Abusire ir Sakaroje. Kiekvienas jų statėsi savo piramides, tačiau mažesnes ir prastesnės kokybės nei 4 dinastijos faraonai. Jie taip pat pastatė nemažų saulės dievo šventyklų, kuriose, panašu, faraono kultas buvo susiliejęs su dievo kultu. Iš 4 ir 5 dinastijų išliko daug ir įspūdingų statinių, tačiau apie to meto Egipto socialinę sanklodą žinoma labai mažai. 5 dinastijos paskutiniai trys faraonai nebenaudojo Ra vardo prie savo titulų, Isesis ir Unas nepastatė saulės dievo šventyklų, kas gali būti iššaukta Ozyrio kulto stiprėjimu. Uno piramidėje užrašyti anksčiausi žinomi piramidžių tekstai. Provincijų didikai pradėjo įgauti didesnes galiais, statyti savo kapus.

Faraono Uno dukters(?), princesės Idut mastaba Sakaroje (restauruota)

6-os dinastijos faraonai laidojosi Sakaroje. Iš šio laikotarpio išliko piramidžių tekstai ir Abusiro papirusai, iš kurių jau pasiekiamos žinios apie visuomenės religinius, socialinius ir ekonominius santykius. Kapų sienose išliko biografiniai įrašai, iš kurių matyti to meto Egipto politika: karinės kampanijos Nubijoje ir prekybinės ekspedicijos į Vakarų Afriką. 5 ir 6 dinastijos ėmė silpti. Faraonai ieškojo paramos pietų provincijose ir Pepis II, kuris karaliavo ilgiausiai, sričių vietininkams lengva ranka dalijo privilegijas. Viena jų, suteikianti teisę paveldėti pareigas ir turtą, šaliai buvo ypač pavojinga. Kitomis galimomis Senosios karalystės nuosmukio priežastimis minimi lietaus mažėjimas ar Nilo potvynių lygio sumažėjimas, kas paveikė žemės ūkį. Faraonų turtas mažėjo ir galia silpnėjo dėl suteikiamų mokesčių lengvatų. Po Pepio II mirties valdė keletas legendinių faraonų, tarp jų paminėta moteris Nitokris. Pagal Manetoną, po jų valdė 7 dinastija, kurios nei vieno valdovo vardas nežinomas ir yra abejonių, ar ji iš viso egzistavo. Dar vėliau valdė 8 dinastija, kurios kelių valdovų vardai žinomi ir jų valdžia lygtai buvo pripažįstama visame Egipte, tačiau pati valstybė buvo decentralizuota ir nuskurdusi. Žlugus faraono autoritetui, žlugo ir Senoji karalystė. Apie 2130 m. pr. m. e. Egipte prasidėjo Pirmasis suirutės laikotarpis.

Garsiausi Senosios karalystės faraonai: Džoseras, Snofru, Cheopsas, Chefrenas, Mikerinas, Sahurė. Esminis požymis – statytos didingosios piramidės.

Šaltiniai

• Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 210
• Encyclopaedia Britannica