Uhudo mūšis
| Musulmonų ir kuraišitų karai | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Mahometas Hamza ibn Abdulmutalibas Ali ibn Abu Talibas |
Abu Sufjanas Chalidas ibn al Validas Amras ibn al Asas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| ~700 | ~3000 | ||||||
Uhudo mūšis yra 625 m. įvykęs susirėmimas tarp Mahometo vadovaujamų musulmonų ir Mekos kuraišitų Arabijoje prie Medinos, kurį laimėjo kuraišitai.
Po 624 m. Badro mūšio, kuriame žuvo dauguma kuraišitų lyderių, genties vadu Mekoje buvo išrinktas Abu Sufjanas. Pasipiktinimas, kurį sukėlė giminių mirtis, buvo toks didelis, kad kuraišitai pareikalavo, kad karavano, kurį parvedė Abu Sufjanas iš Sirijos, pelnas būtų paskirtas kerštui musulmonams. 625 m. kovą Abu Sufjanas surengė žygį į Mediną prieš musulmonus. Jiems priartėjus prie miesto vietos musulmonų lyderis Abdula ibn Ubaijis pasiūlė likti mieste, kurio patogi gynybinė padėtis paverstų kuraišitų skaičiaus ir raitelių pranašumą niekiniu, o gynėjams galėtų padėti moterys ir vaikai. Kiti musulmonai, ypač naujai atsivertę į islamą, karštai reikalavo stoti į mūšį po Badro mūšio sėkmės. Mahometas nusprendė stoti į atvirą mūšį. Pasakojama, kad jiems paramą pasiūlė arabų žydų Medinoje klanai, tačiau Mahometas atmetė jų pasiūlymą. Musulmonų pajėgos siekė 1000 karių, tačiau Abdula ibn Ubaijis su kazrajų klano kariais pasitraukė į Mediną, pasakojama, visgi nepritaręs Mahometo planui. Tikėtina, kad tuo jis siekė išlaikyti miesto gynybinius pajėgumus pralaimėjimo atveju.
Mekos kuraišitų ir Medinos musulmonų pajėgos susikovė prie Uhudo kalno, nuo kurio papėdės buvo matoma Medina. Kuraišitų pajėgose buvo 3000 karių ir 200 raitelių, iš kurių 700 buvo šarvuoti. Tai buvo, kariniu požiūriu, pasirengusios pajėgos skirtingai nei Badro mūšyje. Mahometas turėjo parodyti išskirtinį pasitikėjimą Dievo pagalba, kad stoti prieš juos atvirame mūšyje ir lygiame lauke su tik apie 700 musulmonų karių pajėgomis. Pasakojama, kad jie teturėjo du arklius, ant kurių vieno jojo Mahometas, nors tikėtina, kad vėliau prie jų prisijungė pavėlavę raiteliai, bet vis vien jų pajėgos buvo žymiai menkesnės nei kuraišitų. Mūšis prasidėjo dvikovomis tarp geriausių abiejų pusių karių, kurias laimėjo musulmonai Ali ibn Abu Talibas ir Hamza ibn Abdulmutalibas. To paskatinti musulmonai atakavo Mekos pajėgas, jų gynybinė linija sutriko. Kurį laiką atsilaikę kuraišitų kariai pradėjo netvarkingai atsitraukti.
Mekiečių bėgimas tapo panašus į visišką sutriuškinimą. Musulmonai jau buvo patikėję pergale ir kai kurie jų pradėjo plėšti priešų stovyklą. Pasak Ibn Išako, tą pamatė lankininkų būrys, paskirtas Mahometo saugoti nuo raitelių atakos, ir kai kurie jų prisijungė prisigrobti bėgančių grobio. Kad musulmonų lankininkai paliko savo poziciją pastebėjo kuraišitų raitelių vadas Chalidas ibn al Validas, kurio dalinys buvo išvis neprisijungęs prie mūšio. Jo vadovaujami raiteliai atakavo likusius lankininkus ir juos sutriuškinę užpuolė musulmonų pajėgas iš už nugaros ir mūšis baigėsi visišku musulmonų pralaimėjimu. Kita versija, Chalidas ibn al Validas su savo daliniu apjojo visą kalną, kad užpultų musulmonus iš už nugaros, kas menkai tikėtina, nes arkliai nebebūtų tikę atakai. Mūšio lauke buvo paskleistas gandas, kad Mahometas žuvo, tikriausiai sumaišius jį su kritusiu vėliavnešiu Mosabu ibn Umairu. Mahometas buvo sužeistas, bet išliko gyvas, tačiau Hamza ibn Abdulmutalibas žuvo. Musulmonai persigrupavo Uhudo kalno papėdėje. Pasakojama, kad mūšyje žuvo 74 musulmonai ir 23 Mekos kariai. Abu Sufjanas po mūšio nebeieškojo Mahometo ir nepuolė Medinos. Kuraišitų pajėgos atsitraukė į Meką, tikriausiai jų vadams laikantis nuomonės, kad už Badro mūšį buvo atkeršyta. Tuo tarpu Mahometo ir musulmonų autoritetas Arabijoje smuko. Korane rašoma, kad Dievas buvo pažadėjęs musulmonams 3000 angelų pagalbą šiame mūšyje (prieš 3000 priešininkų, kaip Badro mūšyje prieš 1000 priešininkų padėjo 1000 angelų), tačiau, musulmonų versija, neparodžius reikiamų savybių (pasidavus godumui prisiplėšti turto), jiems nepadėjo nei vienas angelas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Richard A. Gabriel. Muhammad: Islam’s First Great General, 2014, p. 117-122