Vardadienis

Vardadienis arba vardo diena – bažnytine liturgija grindžiama šventė, švenčiama šventojo, kurio garbei asmuo buvo pavadintas, atminimo dieną.

Pagal krikščioniškąją tradiciją tiek katalikai, tiek stačiatikiai kūdikiui vardą suteikia krikšto dieną, krikštynų metu. Tėvai, krikštatėviai ir parapijos klebonas turi rūpintis, kad nebūtų duodamas krikščioniškai dvasiai svetimas vardas. Kokio šventojo dieną, įrašytą bažnytiniame kalendoriuje (skiriasi katalikų ir stačiatikių šventųjų vardų kalendoriai), vaikas gimė, toks ir yra renkamas jam vardas. Kai kurie šventųjų vardai kalendoriuose kartojasi. Taip yra dėl to, kad tokiu pačiu vardu yra ne vienas šventasis. Tikima, kad šis šventasis tampa Angelu Sargu, t.y. dangiškuoju žmogaus globėju. Į jį žmogus turi kreiptis pagalbos, prašyti užtarimo. Dėl to, ankščiau laikyta reikšmingesne švente nei asmens gimtadienis.

Lietuvoje ir kitose krikčioniškose šalyse įprasta, kad vardadienius švenčia ir baltiškos ar kitos kilmės vardų turėtojai. Vis dėlto jiems vardo dienos buvo priskirtos įvairių kalendorių sudarytojų ir tai yra vien simbolinis vienu ar kitu nekrikščionišku vardu pavadinto žmogaus paminėjimas. Nors itin reti vardai pasaulietiniuose kalendoriuose gali būti nepaminėti, o kiti populiarūs vardai gali būti paminėti ir kelis kartus per metus.

Lietuvoje

Vardadieniai Lietuvos kaime pradėti dažniau švęsti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, nors žinių apie vardines yra ir iš ankstesnių amžių. Priklausomai nuo Lietuvos regiono, per vardines ant varduvininko vartų, durų pakabindavo vainiką ar pastatydavo du viršūnėmis surištus berželius. Kai kur vardinės buvo tik nevedusių jaunuolių šventė. Nepriklausomoje Lietuvoje atsirado mada teikti varduvininkams dovanas, vėliau – ir gėles, taip pat vaišinti sveikintojus. Pirmoje XX a. pusėje vardadienio šventės funkcijas perėmė gimtadienio šventė, o dabar jau švenčiamos ir abi šventės. Nors ankščiau vardo dienos šventė ir gimimo diena paprastai sutapdavo.