Venera (deivė)

Romėnų mitologijoje Venera (lot. Venus) – meilės, aistros ir sodų deivė. Amoro motina. Identifikuojama su graikų Afrodite, etruskų Turane, egiptiečių Izide, finikiečių Astarte, babiloniečių ir asirų Ištara.

Seniausia žinoma šventykla pastatyta 293 m. pr. m. e., rugpjūčio 18. Tą pačią dieną buvo švenčiama Vilia Rustica šventė, o balandžio 1 d. buvo švenčiama svarbiausia Venerai Vertikordijai skirta šventė Veneralija. 215 m. pr. m. e. pastatyta Veneros šventykla įamžinant romėnų pralaimėjimą Trasimenės upės mūšyje. Julijus Cezaris įvedė Veneros Genetriksės kultą, kur ji buvo motinystės ir šeimos deivė.

Europoje Renesanso epochos metu Venera tapo vienu populiariausių tapybos ir skulptūros objektų. Vaizduojama nuoga, natūrali. Dažnai gulinti ar stovinti ant kriauklės. Laikui bėgant žodis venera įgavo nuogos moters prasmę, visai nesiejant su romėnų deive (pvz., Venerinės ligos).

Venera vadinta Akidalija (lot. Acidalia), pagal Bojotijos šaltinį, kuriame maudydavosi jos palydovės gracijos.

Žymiausi paveikslai

• 
  „Venera su veidrodžiu“, Diegas Velaskesas
• 
  „Veneros gimimas“, Sandras Botičelis
• 
  „Mieganti Venera“, Džordžonė