Visuomenės gelbėjimo komitetas
Visuomenės gelbėjimo komitetas (pranc. Le Comité de salut public) – Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu veikęs Prancūzijos ekstraordinarinis valdymo organas (komitetas), įkurtas 1793 m. balandžio 6 d. ir veikęs iki 1795 m. spalio 26 d., kai buvo paleistas Nacionalinis Konventas ir įsigaliojo 1795 m. Prancūzijos Konstitucija.[1]
Jis buvo įkurtas Nacionalinio Konvento sprendimu, ir buvo ypatingasis valdymo organas, kurio nariai turėjo teisę imtis visų priemonių, kurias laikys būtinomis.[1] Jis buvo įkurtas kaip vienas iš Nacionalinio Konvento komitetų.[1] Visuomenė gelbėjimo komitetas turėjo tiek įstatymų leidžiamosios valdžios, tiek vykdomosios valdžios funkcijų.[1]
Buvo trys komiteto egzistavimo stadijos su trimis skirtingomis sudėtimis:[1]
- Dantono komitetas (pranc. Le Comité «Danton»; 1793 m. balandžio 6 d. – 1793 m. liepos 10 d.)
- „Didysis“ komitetas (pranc. Le «Grand» Comité; nuo 1793 m. rugsėjo 20 d. iki Termidoro 9-osios perversmo)
- Termidoro komitetas (pranc. Le Comité thermidorien; nuo Termidoro 9-osios perversmo)
„Didžiojo“ komiteto nariai nuo 1793 m. rugsėjo 20 d. buvo:[1]
- Bertrand Barère
- Georges Couthon
- Lazare Carnot
- Robert Lindet
- Jean Bon Saint-André
- Claude-Antoine Prieur-Duvernois
- Marie-Jean Hérault de Séchelles
- Pierre Louis Prieur
- Jacques Nicolas Billaud-Varenne
- Louis Antoine de Saint-Just
- Maximilien Robespierre
- Jean-Marie Collot d'Herbois