Žebenkštis
Mustela nivalis | ||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Žebenkštis (Mustela nivalis) | ||||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Binomas | ||||||||||||||
Mustela nivalis Linnaeus, 1766 |
Žebenkštis (Mustela nivalis) – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Minta daugiausia smulkiais graužikais. Trumpos kojos ir plonas kūnas leidžia žebenkščiai įlįsti į aukų urvelius.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žebenkštis paplitusi šiaurinėse Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos dalyse, išskyrus Airiją, Islandiją ir rytų Kanadą. Buvo introdukuota Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje.
Paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau niekur nėra dažna.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Smulkiausias iki šiol Lietuvoje gyvenantis plėšrūnas. Sveria 70–120 g. Spalva, forma ir gyvenimo būdas panašus į šermuonėlio. Skiriasi trumpesne, iki trečdalio kūno ilgio, vienodos rudos arba baltos spalvos uodega. Vasarą žebenkšties viršutinė kūno pusė ruda, apatinė – balta. Žiemą visas kūnas baltas. Patinai panašūs į pateles.
Buveinė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Aptinkama miškuose, jų pakraščiuose, krūmais apaugusiose pievose, dirvonuose, soduose, parkuose, miško parkuose, gyvenvietėse, o rudenį – dirbamuosiuose laukuose, pavyzdžiui, burokų, runkelių, – visur, kur yra smulkių graužikų. Apsigyvena pelių urveliuose, po medžių kelmais, šaknimis, sustumtomis akmenų, kelmų, žemių krūvomis. Čia gyvena ir žebenkšties medžiojamieji objektai: pelės, pelėnai bei kiti smulkūs žinduoliai.
Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandomis, naktį, kai kada ir dieną. Žebenkštis labai judri, gerai bėgioja, plaukioja ir laipioja.
Veisimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poruojasi gegužės–rugsėjo mėnesiais, tačiau dažniausiai pavasarį. Nėštumas trunka 34–35 paras. Per metus išaugina 1 vadą, kurią sudaro 4–7 jaunikliai. 2–3 mėnesių jaunikliai pradeda maitintis savarankiškai. Subręsta 9–10 mėnesių.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Maitinasi smulkiais graužikais, taip pat paukščiais ir jų kiaušiniais, vabzdžiais ir kitais bestuburiais.
Amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyvena 3–4 metus.
Priešai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lapės, kiaunės, usūriniai šunys, plėšrieji, pelėdiniai, varniniai paukščiai, rečiau – katės. Žūva ruošiant dirvą, nuimant derlių laukuose. Kaip ir šermuonėliai, labai nukenčia besniegėmis žiemomis, nes baltą žebenkštį lengvai pastebi ją gaudantys plėšrūnai.
Veiklos žymės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sniege ir ant žemės prie vandens telkinių- pėdos ir „tuneliai“;
- Sudraskytų paukščių plunksnos, pelių ar pelėnų liekanos;
- Išmatos ant takų, akmenų, nuvirtusių medžių stiebų.
Vertė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Puošnus, įdomus žvėrelis, mėgstamas sodybose, nes išbaido ir sunaikina daug graužikų.
Apsauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje nesaugoma, tačiau globotina.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Algirdas Navasaitis. „Miško žvėrys“, 2007 m.