Songajus

Songajus (son. ??; pranc. Songhay), didžiausios ekspansijos metu vadinta Songajaus imperija – senovės Afrikos valstybė, 1375–1591 m. egzistavusi dab. Malio, Mauritanijos, Senegalo ir Gvinėjos teritorijose. Priklauso Sahelio civilizacijai.

Songajaus imperija
Malio imperijos vasalė iki 1375
← 1275 – 1591 m. →   →
Location of Songajus
Sostinė	Gao
Valdymo forma	monarchija
dinastijos:
1275-1493	Sunni dinastija
1493-1591	Askija dinastija
Era	Viduramžiai
- Susikūrimas	1275 m., 1275
- Žlugimas	1591 m. m.

Valstybės kūrėjai buvo songajai, sostinė buvo Gao.

Istorija

Sunni dinastija

Askija dinastijos įkūrėjo Muhamad Ture kapas, UNESCO pasaulio paveldas

1275 m. vienas iš Malio valdininkų pabėgo į imperijos provinciją ir Gao mieste įkūrė savo dinastiją, vadinamą Sunni, arba „išlaisvintojų“ dinastija. Tai dar nereiškė Songajaus nepriklausomybės, nes Sunni valdovai mokėjo duoklę Maliui.

Tik po 100 metų, 1375 m., valdant Sunni Mar, Songajus galutinai iškovojo nepriklausomybę nuo Malio. Šiam silpstant, Songajaus jėgos stiprėjo. XV a. viduryje, valdant vienam žymiausių Songajų valdovų Sunni Ali, valstybė greitai plėtėsi nusilpusios Malio imperijos sąskaita, užimdama milžiniškas teritorijas ir išsiplėsdama visame Vakarų Sahelyje. Sutramdžius mosius ir dogonus pietuose, 1468 m. buvo užimtas kultūros centras Timbuktu, vėliau – prekybinis centras Dženė.

Askija dinastija

Po Sunni Ali mirties, sostas atiteko jo broliui Sunni Baru. Šis atsimetė nuo islamo, kas sukėlė neramumus valstybėje. Todėl sukilimo lyderis Muhamad Ture 1493 m. užėmė sostą, pradėdamas naują dinastiją. Ji pasivadino Askija, kas reiškia „uzurpatoriai“. Ši dinastija buvo didžiausias valstybės suklestėjimas, kadangi Songajaus imperija užėmė didžiausias teritorijas. Timbuktu buvo įkurtas universitetas, klestėjo prekyba. Didžiausias stabilumo laikotarpis buvo pasiektas XVI a, valdant Askijai Daudui.

Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras

Askijos

Vardas	Valdymo metai
Askija Mohamadas I	1493–1528
Askija Musa	1528–1531
Askija Mohamadas II	1531–1537
Askija Ismailas	1537–1539
Askija Isihakas	1539–1549
Askija Daudas	1549–1582
Askija Alhadžas	1582–1586
Askija Mochamadas Bani	1586–1588
Askija Isihakas II	1588–1591

Nuosmukis

Songajaus likučiai 1625 m.

Pačioje XVI a. pabaigoje Songajus buvo užpultas Maroko, valdomo Sadi dinastijos. Maroko ekspedicijai per dykumą vadovavo Judar Paša, kuris, turėdamas mažesnę kariuomenę, pranoko Songajų tuo, kad jau naudojo šaunamuosius ginklus bei patrankas. Tondibio mūšyje 1591 m. paskutiniojo Gao valdovo kariuomenė buvo sumušta.

Marokas nesugebėjo išlaikyti tolimų teritorijų, tačiau Songajaus pralaimėjimas sukėlė valstybės dezintegraciją. Ji suiro į daug smulkių valstybėlių, ir songajų hegemonija vėl susitraukė iki pirminių sričių – Songajaus regiono Nigerio slėnyje.

Dendi valstybė

Tiesiogine Songajaus valstybės įpėdine laikoma Dendi valstybė. Songajų elitui pabėgus iš Gao, jie persikėlė į Dendi regioną ir įkūrė sostinę Lulami. Čia buvo pratęsta Askija dinastija, išlaikytos visos Songajui būdingos tradicijos. Šios valstybės valdovai tituluoti nuhu.

Dendi toliau kovojo su priešais šiaurėje. Ši valstybė, neretai draskoma vidaus sukilimų ir uzurpacijų, egzistavo iki 1901 m., kol jos neužėmė prancūzai, kurie prijungė ją prie Prancūzijos Vakarų Afrikos.

Ekonomika, kultūra

Savo klestėjimo laikais Songajus pranoko savo pirmtakę Malio imperiją. Jis gyveno dėka klestinčios transsacharinės prekybos, kurios svarbiausios prekės buvo auksas, druska ir vergai. Valstybė užtikrino saugumą prekybininkams, o šie, vadinami džula, jungėsi į sąjungas.

Visuomenė buvo griežtai suskirstyta į kastas, kurių dažniausios buvo kalviai, žvejai, dailidės. Visuomenės viršuje stovėjo didikų kasta, kilusi iš etninių songajų. Žemiau jos buvo laisvieji žmonės, prekybininkai. Visuomenės apačioje buvo karo belaisviai ir vergai.

Islamas buvo dominuojanti religija, išpažįstama aukštesniųjų visuomenės sluoksnių, nors religinė aplinka buvo gana tolerantiška, ir leista išpažinti vietines gamtos religijas.

Valstybė nebuvo griežtai centralizuota, kadangi atskiri vietininkai turėjo nemažą autonomiją. Vienas svarbiausių reikalavimų buvo nuolatinis mokesčių mokėjimas.

Šaltiniai

Vakarų Sahelio istoriniai regionai ir imperijos
Regionai: Diafanu (Kaarta) | Gana | Baraquri | Manden (Kenedugu, Vasulu) | Segu | Vidinė Nigerio Delta (Masina, Dina) | Songajus Hegemonijos: Vagadu (VIII–XI a.) > Soso (XII–XIII a.) > Malis (XIII–XIV a.) > Songajus (XV–XVI a.) > Bamana (XVII–XVIII a.) > Tukuleras (XIX a.)