Targovicos konfederacija
Targovicos konfederacija | |||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: ATR–Rusijos karas (1792) | |||||||||||
Stanislovo Augusto Poniatovskio jungimosi prie konfederacijos aktas (1792 m. liepos 24 d.) | |||||||||||
|
Targovicos konfederacija (lenk. Konfederacja targowicka) − Abiejų Tautų Respublikų magnatų sąjunga (konfederacija), nukreipta prieš Ketverių metų seimo (1788–1792) reformas ir Gegužės trečiosios konstituciją. Paskelbta 1792 m. balandžio 27 d. Sankt Peterburge, remiant Rusijos imperatorei Jekaterinai II.[1] Konfederacijos paskelbimo akto tekstą paruošė Rusijos generolas Vasilijus Stepanovičius Popovas. Konfederacijos tikslai 1792 m. gegužės 14 d. buvo paskelbti Targovicoje, nedideliame miestelyje ir Potockių dvare (dab. Novoarchangelskas Kirovohrado srityje, Ukrainoje).[1] Po keturių dienų į Abiejų Tautų Respubliką formaliai nepaskelbus karo įsiveržė dvi Rusijos armijos.[1]
Targovicos konfederacijos pajėgos Respublikos–Rusijos 1792 m. kare nugalėjo Abiejų Tautų Respublikai lojalią kariuomenę, Seimą ir karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį. Karalius buvo priverstas formaliai prisijungti prie konfederacijos. Konfederacijos pergalė nulėmė Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą ir parengė šalį Trečiajam padalijimui bei valstybės sunaikinimui.[2] Šis rezultatas daugeliui konfederatų buvo netikėtas, nes jie tikėjosi tik atkurti status quo ante, panaikindami Gegužės trečiosios konstituciją.[1]
Priežastys
redaguotiKonfederacijos tikslas buvo su Rusijos parama likviduoti Ketverių metų Seimo pažangias reformas ir Gegužės trečiosios konstitucijos nustatytą Abiejų Tautų Respublikos santvarką.
Konfederacijos iniciatoriai buvo Stanislavas Ščensnas (Feliksas) Potockis, Karūnos (Lenkijos) lauko etmonas Severynas Ževuskis, didysis etmonas Francišekas Ksaveras Branickis su kitais lenkų magnatais (iš viso 14 žmonių) Sankt Peterburge 1792 m. balandžio 27 d. pasirašė konfederacijos manifestą ir prisiekė jo laikytis.
Manifeste konfederatai protestavo prieš Seimo reformas, ypač prieš monarcho sosto paveldimumą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės unijos sąlygų pažeidimą, bežemių bajorų nušalinimą nuo politinės veiklos. Taip pat konfederatai pareiškė, kad jie yra už Abiejų Tautų Respublikos teritorijos neliečiamumą. Buvo skelbiama, kad Rusijos kariuomenė įžengia į Respubliką konfederatų prašymu. Manifestas su suklastota data (1792 m. gegužės 14 d.) buvo viešai paskelbtas Targovicoje (dab. Ukraina). LDK konfederacijos šalininkai pasivadino LDK generaline laisvąja konfederacija.
Kariniai veiksmai ir veikla
redaguotiPer 1792 m. gegužės 23 d. − liepos 25 d. kovas Rusijos kariuomenė (~64 000) sumušė Respublikos kariuomenę (~45 000) ir birželio 14 d. užėmė Vilnių, o rugpjūčio pradžioje − Varšuvą.
Okupuotoje teritorijoje valdžia atiteko konfederatams. Vilniuje jų vadovybės pirmininkas buvo LDK kancleris Aleksandras Sapiega. 1792 m. liepos 24 d. konfederatų valdžią pripažino ir Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.
1792 m. rugsėjo 11 d. Brastoje konfederatai ir LDK konfederacija susijungė į Abiejų Tautų generalinę konfederaciją.
Rezultatai ir pasekmės
redaguotiKonfederatai atkūrė Respublikoje santvarką, buvusią iki 1788 m., persekiojo Ketverių metų seimo reformatorius, kovojo prieš revoliucinės Prancūzijos įtaką.
Targovicos konfederacijos ir Rusijos kariuomenės įvedimo rezultatas − Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Oficialiai Targovicos konfederacija panaikinta 1793 m. rugsėjo mėnesį. Nuo rugsėjo 15 d. ją pakeitė Gardino seimo konfederacija, panaikinusi daugelį Targovicos konfederacijos nutarimų. Prieš įvestą režimą įvyko 1794 m. sukilimas, per kurį daugelis Targovicos konfederatų buvo pakarti.
Pagrindiniai konfederacijos veikėjai
redaguotiStanislavas Feliksas Potockis – konfederacijos maršalas.[3] Nuteistas mirti, tačiau bausmės išvengė. 1794 m. rugsėjo 29 d. buvo pakartas jo portretas.
Kiti svarbūs konfederacijos nariai, didikai:
- Juzefas Ankvičius – 1794 m. gegužės 9 d. už išdavystę nuteistas pakarti,
- Karolis Boskamas-Lasopolskis (Boscamp-Lasopolski) – ambasadorius, pakartas 1794 m. birželio 28 d.,
- Francišekas Ksaveras Branickis – Kosciuškos sukilimo metu nuteistas mirtimi, tačiau bausmė nebuvo įvykdyta,[3]
- Simonas Kosakovskis – sukilimo metu 1794 m. balandžio 25 d. pakartas Vilniuje,
- Juozapas Kazimieras Kosakovskis – Livonijos vyskupas, pakartas Varšuvoje,
- Ignotas Masalskis – Vilniaus vyskupas, pakartas Varšuvoje,
- Petras Ožarovskis – Karūnos didysis etmonas, 1794 m. gegužės 9 d. už išdavystę nuteistas pakarti,
- Severynas Rževuskis – paskutinis Karūnos lauko etmonas,
- Juozapas Zabiela – 1794 m. gegužės 9 d. už išdavystę nuteistas pakarti.
Išnašos
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Daniel Stone (2001). The Polish-Lithuanian State: 1386–1795. University of Washington Press. pp. 282–285. ISBN 978-0-295-98093-5.
- ↑ Tanisha M. Fazal (27 October 2011). State Death: The Politics and Geography of Conquest, Occupation, and Annexation. Princeton University Press. pp. 107–108. ISBN 978-0-691-13460-4.
- ↑ 3,0 3,1 Richard Butterwick (1998). Poland's Last King and English Culture: Stanisaw August Poniatowski, 1732–1798. Oxford University Press. p. 310. ISBN 978-0-19-820701-6.