Žemėpatis

Žemėpatis (Žemėpati, Žemininkas, Žemopatis, Žemeliūkštis, Žemynas, Žemynėlis) – žemės, derliaus ir ūkio ir namų dievas.

Pirmasis Žemėpatį mini M. Mažvydas, ragindamas mesti kaukų, žemėpačių, lauksargių garbinimą. Žempatį bei taip pat daugiskaita mini ir J. Lapiskas, kuris dievą mini po Aukštėjo Visagalio, aukščiausiojo dievo. M. Pretorijus jį mini kaip ūkio ir namų globėją. Dievo garbei gruodžio mėnesį rengiama šventė. Jis, kaip ir Žemyna, rūpinęsis žemės vaisiais, javais, augalija, gyvuliais, jam dėkojama už derlių. Minima, kad kiekvienas ūkininkas turėjo savo Žemėpatį, kuris yra susietas su žemės plotu.

Žemėpatis kilo iš pirminės javų, žemės ir sodybų deivės Žemėpačios^{[reikalingas šaltinis]}, buvusios pramotės, gimdžiusios sodybinės žemės vaisius. Žemėpatis dažnai buvo garbinamas drauge su Žemyna, pradedant ir baigiant įvairius ūkio darbus, taip pat atliekant šeimynines apeigas, tačiau jis buvo ne toks reikšmingas kaip Žemyna. Žemėpačio kultas artimai siejamas su žalčio kultu. Taigi jis panašus į sodybos, trobų ir žemės dievą Pagirnį. Žemėpatis gyveno žemėje (kampuose), dažniausiai po girnomis, ir kartais išlįsdavo iš jos žalčio pavidalu.

Kiekvienas ūkininkas turėjo savo Žemėpatį^{[reikalingas šaltinis]}, kuris visą sodybos žemę ir pačią sodybą saugojo ir valdė. Dievą Žemėpatį žmonės meldė sveikatos, susirgę įvairiomis ligomis. Supykdžius šį dievą, niekas nesisekdavo, dingdavo laimė, ir sėkmė, šeimininkui, vaikams, gyvuliams visose gyvenimo srityse sekdavo viena po kitos nelaimės.

Žemėpačiui 3 kartus per metus aukodavo miltus, kai kur – paršus, jaučius, gaidžius. Nauja marti pradėdama šeimininkauti jam aukodavo duonos ir rankšluostį. Per derliaus šventės puotą gerdavo 12 statinių alaus, o namų dievams bei Žemėpačiui aukodavo juodus viščiukus, mėsą aukodavo kitiems namų dievams, mėtydavo ją po stalu, į kampus ir valgydavo patys. Puotaudami dainuodavo ir pūsdavo ilgus trimitus. Semboje pjautą kiaulę valgydavo 7 dienas, o atliekas degindavo. Gyvulius krivis mušdavo per sąnarius ir dėkodavo už globą. Kartais tėvas sakydavo maldą ir gerdavo pagal saulę iš kaušelio, valgytos duonos gabalėlius mesdavo po stalu, o po to tėvas savo duoną iškeldavo dangun ir dėkodavo Dievui už tai, jog leido atšvęsti šventę.

Pastačius namą, būdavo atliekamos apeigos Žemėpačiui ir Žemynai: į namą pirma įleidžiama jauna višta dedeklė ir gaidys. Šitie paukščiai vaikščiodavo ir lesdavo su kitomis vištomis, tačiau buvo laikomi dievo Žemėpačio paukščiais. Vėliau šeimininkė paritindavo į naujus namus du kepalus duonos, kurių vienas buvo skirtas jai pačiai, o kitas – šeimininkui. Stebėdavo, kuris kepalas pariedėjęs atsistos ant apatinės plutos, kuris – aukštielninkas. Kuriam skirtas kepalas nukris aukštielninkas, tas pirma numirs. Tai padarius, duona buvo suraikoma ir išdalijama neturtingiesiems arba elgetoms, o šeimininkas linkėdavo dievo vardu laimingo gyvenimo ir lengvos mirties. Baigdami vėl prašydavo Žemėpatį, kad jis saugotų visus trobesius ir gyvenamąjį namą. Vėliau pradėdavo ruošti įkurtuvių vaišes, kviesdavo kaimynus. Pirmasis įėjęs svečias griūdavo ant žemės ir voliodavosi, sakydamas: „Kaip aš čia rituosi, duok dieve, kad taip visa gerovė, laimė, suktųsi aplink žmones“. Paskui prasidėdavo vaišės.

Žemėpačiui aukotas gaidys ar višta ir pradedant pavasarinį arimą ir prieš gyvulių išginimą. Gaidžio galvą turėdavo suvalgyti šeimininkas, kad visi šeimos nariai jo klausytų. Per Jurgines aukotas juodas gaidys, kurio krauju šlakstomi namų daiktai.

Žemėpatis gali būti deivės Žemynos vyras, sutampantis ir su brolio sąvoka. Jis garbintas kartu ja. Kiekvienas ūkininkas turi savo Žemėpatį, globojantį ūkį ir namus. Jam ir Žemynai buvo dėkojama už gerą derlių, skiriama rudens šventė.

Žemėpatis lyginamas su senovės romėnų dievu Plutonu.