Absoliutyvas

Absoliutyvas (absoliutinis linksnis) – ergatyvinės sandaros kalbų linksnis. Juo reiškiamas bet koks kryptingo veiksmo neatliekantis objektas. Gramatiškai tai gali būti daiktas, kuriam daro poveikį tranzityvinis, galininkinis veiksmažodis. Toks objektas vadinamas patientu. Taip pat absoliutyvas vartojamas su veiksmo sukėlėju (agentu), kai veiksmažodis intranzityvinis (negalininkinis). Agentas su tranzityviniu veiksmažodžiu turi būti ergatyvo linksnio: pavyzdžiui, posakyje „žmogus nardina ąsotį” žodis ąsotį turi būti absoliutyvo linksnio, nes į jį nukreiptas tiesioginis veiksmas (ąsotis yra patientas), o žodis žmogus čia būtų ergatyvo linksnio, nes šiame posakyje jis – veiksmo sukėlėjas, jo šaltinis (agentas). Tačiau pasakyme „žmogus nardo“, kur nėra į objektą nukreipto veiksmo, žodis žmogus būtų absoliutyvo linksnio (agentas ne su tranzityviniu veiksmažodžiu). Ergatyvinės struktūros kalbose, priešingai negu vardininko – galininko sandaros lietuvių kalboje, sakinys sudaromas telkiantis į patientą – objektą, o ne į veiksmo sukėlėją (subjektą): su absoliutyvo linksniu vartojamas objektas sakinyje eina veiksniu. Į lietuvių kalbą tokia konstrukcija gali būti verčiama neveikiamąja rūšimi, kur absoliutyvą atitiktų vardininkas, o ergatyvą – kilmininkas: „žmogaus (kilm.) nardinamas (neveik. r.) ąsotis (vard.)”.

Pavyzdys

Baskų kalbos pavyzdys, kur vienaskaitoje absoliutyvas turi nulinę galūnę, t. y. specialios galūnės nėra (-a – žymimasis artikelis), o ergatyvo galūnė po artikelio yra -k.

• Otsoa еtorri da „Atėjo vilkas”
• Ehiztariak otsoa harrapatu du „Medžiotojas sugavo vilką; pažodžiui „Medžiotojo sugautas vilkas”