Apyrankė

Apyrankė – rankų papuošalas, vienas seniausių moterų, kartais ir vyrų, puošmenų, mūvima ant riešo, dilbio, aukščiau alkūnės. Jų gaminimui naudojo tokias medžiagas kaip metalas, molis, stiklas, oda, medis, brangieji, pusbrangiai akmenys, dramblio kaulas ir kitos medžiagos.
Turi ne tik puošybinę, praktinę, kartais - įsivaizduojamą maginę paskirtį. Šiame, inovacijų kupiname amžiuje, apyrankės įgijo naują- kontrolinę reikšmę. Apyrankė lengvai priglunda prie riešo, klijuojamoji dalis tvirtai užsifiksuoja, todėl sumažina galimybę perduoti juostelę kitam asmeniui.^[1]

Istorija

Atsirado akmens amžiuje. Pirmosios apyrankės buvo stačiakampio ar apskrito skerspjūvio vientisi arba nesueinančiais galais žiedai iš pragręžtų gludintų akmens skritulių, elnio ragų, mamuto ilčių. Bronzos ir geležies amžiuje apyrankės darytos iš spalvotųjų metalų; buvo įvairių formų, kartais puoštos. Senovės Egipto apyrankės gamintos iš tauriųjų metalų, dekoruotos emalio, inkrustuotų brangiųjų ir pusbrangių akmenų, spalvoto fajanso bei stiklo geometriniai ornamentais. Senovės Graikijoje ir Romoje dėvėtos auksinės, rečiau sidabrinės siauros, dažnai nesueinančiais galais apyrankės, susegamos, dekoruotos kalstymu, raižymu, filigranu, granuliavimu. Bizantijoje buvo madingos stambios apyrankės iš tauriųjų metalų, gausiai išpuoštos įvairios technikos emaliu. Nuo senovės laikų apyrankės iš įvairių medžiagų ypač populiarios Indijoje, per šventes jų mūvima po keliolika ant abiejų rankų nuo riešo iki pečių.

Viduramžiais Europoje apyrankių populiarumas sumažėjo. Jos vėl išplito Renesanso laikais. Auksakaliai gamino auksines siauras, dažnai puoštas perlais ir brangakmeniais apyrankes. Barokinės apyrankės platesnės, masyvesnės, dekoruotos stamboku geometriniu bei augaliniu ornamentu. Klasicistinės apyrankės priminė antikines: smulkios, juvelyriškos, puoštos kamėjomis. XIX a. nešiotos įvairių istorinių auksakalystės stilių apyrankės. Nuo XX a. unikalias apyrankes kuria juvelyrai, dizaineriai, gamina garsios bižuterijos firmos.

Lietuvoje

Lietuvoje žalvarines apyrankes pradėta mūvėti ankstyvajame geležies amžiuje V a. pr. m. e. – I a. pradžioje. II a. – IV a. nešiota po kelias apyrankes ant abiejų rankų. Plinkaigalio kapinyne (IV a. – VII a.) rasta apie 180 apyrankių. II a. - VI a. nešiotos juostinės apyrankės - siauros, iki 1.6 cm žalvarinės juostelės, dažniausiai pastorintais ir paplatintais galais, puoštos ornamentu. Pajūryje III a. – IV a. plito įvijinės, susuktos iš trijų ir daugiau įvijų, su išraižytais galais apyrankės, jų aptinkama ir Vidurio Lietuvos V a. – VI a. kapuose. IV a. - V a. jotvingių ir lietuvių genčių kapuose kartais randama ir rankogalinių (cilindrinių) apyrankių. V a. – VIII a. ypač populiarios buvo pastorintais galais (storagalės) žalvarinės, kartais ir sidabrinėa apyrankės, būdingos Vakarų ir Vidurio Europos bei Baltijos kraštams. Lietuvoje jos gausiau nešiotos vakarinėje ir vidurio dalyse, kur jų rasta daugiau, kaip 280 (Plinkaigalyje – 73, iš jų 4 sidabrinės).

Darytos apskritais ir ovaliais ar pusapvaliais bei daugiakampiais, kartais trikampiais galais. Vakarų Lietuvoje VII a. – IX a. nešiotos masyvios apyrankės, dažniausiai trikampio ar trapecinio skerspjūvio, kartais – kanopiniais galais. IX a. antroje pusėje – XI a. plito trikampio skerspjūvio išplatėjusiais galais masyvios apyrankės, viduje įgaubtos, puoštos ornamentu. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje – antrojo tūkstantmečio pradžioje moterų nešiotos kelių ir keliolikos vijų įvijinės apyrankės, vyrų - masyvios, paplatintais galais, vadinamosios karių apyrankės. Ilgainiui vyrai ėmė mūvėti vieną masyvesnę apyrankę ant kairiosios rankos. Moterys apyrankėmis, dažniausiai vienodomis, puošė abi rankas. Iki XIII a. – XIV a. apyrankės – vienas gausiausiai nešiotų papuošalų. XV a. kapuose jų aptinkama itin retai.

Renesanso laikų Lietuvoje gamintų apyrankių stilius beveik nesiskyrė nuo gamintųjų kitur. XVI a. mūvėtos paauksuotos žalvarinės ir sidabrinės apyrankės, puoštos gintaro, pusbrangių akmenų ir stiklo akutėmis, perlų apyrankės (tokių daug buvo Barboros Radvilaitės kraityje), auksinių grandelių apyrankės, kartais su prikabintomis Vilniaus monetų kalyklos monetomis. Barokines masyvias apyrankes iš tauriųjų metalų, dekoruotas reljefišku vingriu augaliniu ir arabeskos ornamentu, emaliu, brangakmenių inkrustacija, gamino Vilniaus auksakalių cechas. Klasicizmo laikais, kaip ir Vakarų Europoje, buvo madingos apyrankės su kamėjomis.

XIX a. lietuvių auksakalių darbo apyrankės nuo Vakarų Europoje plitusiųjų skyrėsi saikingesniu dekoru: derinti skirtingi metalai, puošta perlais, brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis; pradėtos gaminti pramoniniu būdu. XX a. pirmoje pusėje auksakalių (daugiausia žydų) darbo apyrankės buvo moderno ir artdeco stilių. Plito gintarinės apyrankės. XX a. antroje pusėje apyrankės kartais kuriamos kaip konceptualūs objektai. Meniškų apyrankių sukūrė dailininkai Kazimieras Simanonis, Birutė Stulgaitė, Aleksandras Šepkus, Marytė Gurevičienė, Arvydas Gurevičius, Vytautas Matulionis, Žilvinas Bautrėnas, Sigitas Virpilaitis.^[2]

Radimo vietos

Šaltiniai

Vikiteka: Apyrankė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

↑ „Apyrankės. Juostelės. Apyrankių funkcijos“. juosteles.lt. 12 June 2011. Nuoroda tikrinta 04 August 2011. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |accessdate= (pagalba)
↑ Regina Kulikauskienė, Lijana Šatavičiūtė. Apyrankė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 649 psl.

Vikižodynas

[1] „Apyrankės. Juostelės. Apyrankių funkcijos“. juosteles.lt. 12 June 2011. Nuoroda tikrinta 04 August 2011. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |accessdate= (pagalba)

[2] Regina Kulikauskienė, Lijana Šatavičiūtė. Apyrankė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 649 psl.

[1]

[2]