Arbata

Šis straipsnis apie gėrimą. Apie muzikos grupę skaitykite straipsnyje Arbata (muzikos grupė).

Arbata – gėrimas, ruošiamas iš džiovintų kininio arbatmedžio (Camellia sinensis), Camellia assamica arba jų hibridų lapų ir pumpurų, kelioms minutėms užpylus juos karštu vandeniu.

Arbata gali būti vadinami ir bet koks vaisių ar žolelių gėrimas. Šiame straipsnyje aptariama arbata gaminama iš arbatmedžio rūšių.

Po gryno vandens arbata yra populiariausias pasaulyje gėrimas.^[1]

Pavadinimo kilmė

Lietuviškas žodis arbata atsirado iš lenkų kalbos herbata, savo ruožtu kilusio iš lotyniško herba thea (vaistažolių arbata), savo sudėtyje irgi turinčio dėmenį „te“, aptariamą žemiau.

Kiniškas arbatą reiškiantis hieroglifas 茶 skirtingai tariamas kinų kalbos dialektuose. Pasaulyje išplito šie tarimo būdai: Te (POJ: tê), kilęs iš Minano dialekto Siameno (Amoy) uosto, Cha iš dialekto, naudojamo Guangdžou Kantono uoste, taip pat Honkonge ir Mandarinų dialekte šiaurės Kinijoje. Dar vienas tarimo būdas yra Zoo, naudojamas Wu dialektu Šanchajuje.

Iš varianto Te kildinami arbatos pavadinimai šalyse, kuriose kalbama armėniškai, daniškai, olandiškai (thee), angliškai (tea), suomiškai, estiškai (tee), prancūziškai (Thé), vokiškai (Tee), hebrajiškai (תה, te arba tei), vengriškai, islandiškai, indonezietiškai, itališkai (tè), latviškai (tēja), malajiškai, norvegiškai, singalietiškai, ispaniškai (té), švediškai (te), tamiliškai (thè), jidiš ir lotynų (thea) kalbomis.

Pavadinimai iš Cha arba Chai kilo šiose šalyse: albanų, arabų, bulgarų, bengalų, kroatų, čekų, graikų, hindi, japonų (茶, ちゃ, cha), korėjiečių, nepaliečių (chia), persų, portugalų (chá), rumunų, rusų (чай, chai), serbų, slovakų, slovėnų (čaj), suahilių, tagalogų, tajų, tibetiečių, turkų, malajų, ukraniečių, vietnamiečių(chà arba trà), kartais naudojamas Airijoje (Dubline) cha, Šiaurės Amerikoje chai naudojamas išskirtinai indiškai chai arba masala chai.

Pietų Amerika (ypač Andų šalys) – vienintelė vieta, kur arbatos pavadinimas nesusijęs su anksčiau paminėtais žodžiais. Stimuliuojantis užpilas Matė čia jau buvo vartojamas seniau nei atvežta mums žinoma arbata. Dabar įvairiose Pietų Amerikos vietose bet kuri arbata yra vadinama mate.

Istorija

Atsiradimo mitai

Arbatos gėrimo ceremonija

Pasakojama, kad Gautama Buda atrado arbatą, kai, jam medituojant sode, krentantis lapas nusileido į jo puodelį. Šaltiniuose taip pat minimas Bodhidharma, kuris, kad neužmigtų medituodamas, nusipjovė savo akių vokus: ten, kur jie nukrito, užaugo pirmieji arbatos krūmeliai.

Pasakojama, kad keliaujant legendiniam Kinijos imperatoriui ir kinų medicinos kūrėjui Šenongui, keli laukinio arbatos krūmo lapeliai įkrito į jo karštą vandenį, iš smalsumo jis paragavo gėrimo. Buvo pastebėta, kad arbatos lapai padeda stiprinti, harmonizuoti organizmą. Todėl arbata laikoma viena pirmųjų kinų medicinos priemonių.

Kilmė ir paplitimas

Laukiniai arbatos krūmai augo pietryčių Azijoje, todėl arbata kildinama iš pietryčių Azijos.^[2]^[3] Dauguma istorikų teigia, kad arbatos gimtinė yra Kinija, nes ten ji pradėta vartoti nuo 1000 metų pr. m. e. iki III m.e. amžiaus. Arbata, ruošiama iš šviežių arbatžolių, buvo vartojama kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas.

Arbata kaip užpilas, geriamas malonumui, atsirado Tangų dinastijos arba ankstesniais laikais. Tangų dinastijos rašytojas Lu Ju (陆羽) parašė pirmąjį arbatai skirtą traktatą Cha Jing (茶经).

Japonijoje arbata auginama nuo IX a. Auginimo ir paruošimo būdai buvo perimti iš kinų, tačiau vėliau japonai arbatos kultūra kai kuriose srityse kinus net pralenkė.

Kadangi venecijietis keliautojas Markas Polas pamiršo paminėti arbatą savo kelionės užrašuose, yra spėjama, kad pirmieji europiečiai, susidūrę su arbata, buvo arba jėzuitai, gyvenę Pekine ir lankęsi paskutinių Mingų imperatorių rūmuose, arba portugalų tyrinėtojai, kurie lankėsi Japonijoje 1560 m. Rusijoje arbata atsirado 1618 m., kai Mingų imperatorius jos padovanojo carui Michailui. Greitai arbata atsirado Europoje ir labai išpopuliarėjo prancūzų bei nyderlandų turtingųjų sluoksniuose. Anglijoje arbata pradėta vartoti apie 1650 m. ir manoma, kad pradininkė buvo Portugalijos princesė ir karaliaus Čarlzo II žmona Katerina Braganzietė.^[4]

Gamyba

Arbatos auginimas

Arbatos gamintojai – 2020 m.
Šalis	Milijonai tonų
Kinija	2,97
Indija	1,2
Kenija	0,43
Šri Lanka	0,34
Vietnamas	0,214
Turkija	0,212
Iranas	0,16
Indonezija	0,14
Argentina	0,10
Japonija	0,08
Šaltinis: Worldatlas^[5]

Iki XIX a. Kinija buvo vienintelė arbatos eksportuotoja pasaulyje. Didelė arbatos paklausa Britanijoje sukėlė milžinišką prekybos deficitą su Kinija. Britai įkūrė savo arbatos plantacijas kolonijinėje Indijoje. Prekybos deficitą bandė subalansuoti pardavinėdami kinams opiumą, dėl ko 1842 metais prasidėjo pirmasis opiumo karas. Po to didelės arbatos plantacijos atsirado kitose europiečių kolonijose – Indonezijoje, Kenijoje, o dar vėliau Bangladeše, Tarybų Sąjungoje, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje, nors čia užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.

Dabar daugiausia arbata auginama Kinijoje, Indijoje, Bangladeše, Irane, Pietų Korėjoje, Šri Lankoje, Taivane, Japonijoje, Indonezijoje, Nepale, Australijoje, Argentinoje ir Kenijoje.

Žaliosios arbatos augintojai iš Korėjos, Japonijos, Taivano ir Kinijos dažniausiai gauna didesnes pajamas, negu juodąją arbatą gaminančios šalys.

Pagal arbatmedžio rūšį ir kilmės vietą arbatos yra klasifikuojamos taip:

Kininio arbatmedžio (Camellia sinensis) arbata: Kinijos, Japonijos, Formozos, Indonezijos, Vietnamo ir kt. arbatos
Camellia assamica arbata: Indijos (Asamo, Dardžilingo ir kt.), Kenijos, Ugandos ir kt. arbatos
Camellia sinensis ir Camellia assamica hibridų arbatos: Azerbaidžano, Ceilono, Gruzijos, Krasnodaro, Turkijos ir kt.

Arbatos plantacija
Malaizija
Arbatos plantacija
(Rusija, XX a.)
Arbatos plantacija
Šri Lanka
Šalys – arbatos gamintojos
Globalinės arbatos produkcijos kiekis procentais 2007 m.

Lapų brandos lygiai

Arbatos derlius yra renkamas ištisus metus – nuo ankstyvo pavasario, kai lapeliai tik pradeda kaltis, iki rudens. Pagal tai ir išskiriamos šios arbatų rūšys:

Giokuro (Nefritinė rasa) (玉露) – patys jauniausi lapeliai, surinkti dar negavę šviesos. Juos renkant plantacijos uždengiamos juoda medžiaga. Kinijoje iš jų gaminama Baltoji arbata, Japonijoje – mačia ({{jp|抹茶|Matcha) naudojama arbatos ceremonijoje.
Šinčia (Naujoji arbata) (新茶) – jauni, vos prasiskleidę arbatos lapeliai, gavę šiek tiek šviesos, ir jau turintys chlorofilo. Užplikytas gėrimas būna šiek tiek gelsvas.
Senčia (Vidutinės brandos arbata) (煎茶) – jos surenkama daugiausia ir yra populiariausia.
Bančia (Vėlyvoji arbata) (番茶) – vėlyvasis derlius. Renkami ne tik lapeliai, bet ir šakelės. Ši arbata užplikyta tampa rusva. Japonijoje iš jos gaminama spraginta arbata Hojicha.

Fermentacija

Kininio arbatmedžio, nuolat žaliuojančio krūmo, lapai greitai nuvysta ir oksiduojasi, jei nuskynus jie tuoj pat nesudžiovinami. Lapuose esantis cukrus virsta krakmolu, o chlorofilas skyla ir sudaro taninus. Todėl būtina juos iš karto pradėti džiovinti.

Kitas apdorojimo žingsnis – oksidacijos proceso sustabdymas – atliekamas kaitinant nusausintus lapus. Esant netinkamai drėgmei ir temperatūrai ant arbatlapių atsiranda pelėsis, kuris sukelia fermentaciją ir išskiria nuodingas medžiagas. Tuomet arbatą reikia sunaikinti.

Pagal lapų fermentacijos (oksidacijos) laipsnį ir laiką skiriamos 6 arbatos grupės:^[6]

Baltoji arbata (白茶) – Skinami pumpurėliai su dviem pirmaisiais lapeliais, padengtais švelniu pūkeliu. Pumpurai uždengiami nuo saulės šviesos, kad nesiformuotų chlorofilas. Ši arbata gaminama mažais kiekiais, todėl yra brangesnė už kitas arbatas. Atsiradus baltajai arbatai maišeliuose, ji tapo labiau žinoma Vakarų šalyse.
Žalioji arbata (绿茶) – Oksidacijos procesas sustabdomas po minimalaus laiko. Ryte skinti lapeliai nevytinami, o oksidacija stabdoma kaitinant: naudojant garus (tradicinis japoniškas metodas) arba sausai kepinant karštose keptuvėse (tradicinis kiniškas metodas). Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos – vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai. Arbatos lapai paliekami džiūti pavieniui arba suvynioti į mažus kamuoliukus, jeigu gaminama Parako arbata. Pastarasis procesas užima daug laiko ir dažniausiai taikomas tik aukštesnės kokybės Pekoe arbatoms. Arbata dažniausiai apdorojama praėjus 1–2 dienoms po derliaus nuėmimo. Iki XVII a. buvo gaminama tik tokia (žalioji) arbata.
Geltonoji arbata (黃茶) – šis terminas naudojamas aukštos kokybės arbatoms, pateikiamoms imperatoriškajame dvare Japonijoje arba specialiu būdu apdorotai arbatai, panašiai į žaliąją, tik naudojant lėtesnį džiovinimo procesą.
Ulongas (烏龍茶) – oksidacija sustabdoma stadijoje, esančioje maždaug tarp žaliosios ir juodosios arbatos. Procesas užtrunka 2-3 dienas.
Juodoji arbata (紅茶) – Arbatlapiai visiškai oksiduojami ir šis procesas užtrunka 2–4 savaites. Ši arbata dažniausiai yra vartojama Vakarų šalyse. Kiniškai ji vadnama raudonąja arbata (čia Juodąja arbata (黑茶) vadinamas Pu-erh, t. y. tokia, kuri praeina komposto procesą. Nemaišytos „Juodosios arbatos“ identifikuojamos pagal jų kilmę, metus, derlių (pirmas, antras arba rudens), toliau rūšiuojamos pagal poprodukcinę lapų kokybę Oranžinių Pekoe sistemoje.
- Juodoji arbata toliau klasifikuojama į „tradicinę“ ir,
- pagal 1932 m. išrastą naują gamybos metodą, „CTC“ („Crush, Tear, Curl“), išvertus iš anglų kalbos, tai reiškia Susmulkink, Suplėšyk, Suvyniok.
Pu-erh (普洱茶/黑茶) – egzistuoja dvi Pu-erh arbatų formos: žalioji (青饼) ir subrendusi (熟饼). Subrendusi „Pu-erh“ gaminama iš žaliosios „Pu-erh“ arbatos lapų, kurie praeina antrąjį oksidacijos laipsnį. Šis procesas panašus į komposto ruošimą, labai atidžiai sekant drėgmės ir temperatūros pokyčius. Arbata dažniausiai suspaudžiama į plytelių ar diskų formas. Jei daugumą arbatų rekomenduojama suvartoti per pirmus metus po pagaminimo, „Pu-erh“, dėl skonio ir kvapo pagerinimo, gali būti laikoma kelerius metus. Kinijoje, Junanio provincijoje, terminu „Pu-erh“ vadinama subrendusi arbatos forma. Dažnai arbata yra ilgą laiką mirkoma ar net verdama (tibetiečiai verda ją per naktį). Kinijoje Pu-erh laikoma medicinine arbata.

Maišymas

Beveik visos arbatos sufasuotos pakeliuose ir dauguma kitų yra maišytos. Maišomos arbatos plantacijoje arba iš įvairių vietų atvežtos arbatos. Maišymo tikslas – stabilus skirtingų metų derliaus skonis, aukštesnės kainos. Pastaruoju metu, tobulėjant sauso džiovinimo technikai, ištraukimo metodams ir dėl paprastesnio pagaminimo, vis dažniau vartojamos miltelių ar kondensuotos arbatos.

Šie mišiniai yra populiarūs Britų salose:

Pusryčių arbata (Breakfast tea) – panašios arbatos: angliška, airiška, škotiška. Maišomos įvairios stiprios juodosios arbatos. Su „pusryčių arbata“ tinka gerti ir pieną.
Popietės arbata – šios arbatos mišiniai yra lengvesni.

Kiti pasaulyje populiarūs mišiniai:

Jazminų arbata – oksidacijos metu su arbata maišomi jazminai, kartais kaip papuošimą paliekant jų žiedlapių. Kinijoje daugelis kvapniųjų gėlių (rožės ir kt.) naudojamos arbatos skoniui ir kvapui pagerinti.
Earl Grey tea – dažniausiai „juodųjų arbatų“ mišinys citrinos ar bergamotės kvapu.
Prieskoninė arbata (masala tea) – Indijoje ir pietų bei vidurio Azijoje į arbatas dedami įvairūs prieskoniai: imbieras, kardamonas, cinamonas, juodieji pipirai, gvazdikėliai, laurų lapai, muskatas.
Tuaregų arbata – stipri „žalioji arbata“ gaminama su „nana“ mėta. Ruošiama šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų dykumose.
Jagertee – arbata su romu.
Genmaičia (Genmaicha) – japoniška arbata su keptais ryžiais. Ją mėgsta makrobiotinės dietos šalininkai.
Lapsang souchong (正山小种 or 烟小种) – kilusi iš Uyi kalnų Fudziano provincijoje, Kinijoje. Ši juodoji arbata džiovinama degančia pušimi, dėl ko atsiranda stiprus degėsių skonis.

Yra daug neįprastų arbatos paruošimo būdų:

Čongča (虫茶) – pažodžiui kirmėlių arbata. Ši arbata gaminama iš pumpurų sėklų. Kinų medicinoje ji vartojama kovojant su vasaros karščiu, taip pat gydant gripą.
Kukicha (茎茶) – stiebų arbata. Ji gaminama iš šakelių ir nukritusių senų arbatmedžio lapų, džiovinant juos virš ugnies. Japonijoje vartojama makrobiotinei dietai ir laikoma gydomąja arbata.

Vyniota parako arbata
Tipiška parako arbata
Lipton Finest Earl Grey arbata

Fasavimas

Arbata gali būti parduodama keliomis formomis: kaip plytelės, laisva arbata, arba su maišeliais.

Arbatos plytelės

Pagrindinis straipsnis – Presuota arbata.

Labai paplitusi Azijoje tradicinė arbatos fasavimo ir transportavimo forma, naudojama juodosioms ir puer arbatoms. Fermentavimo etape arbatžolės yra supresuojamos, kad suliptų į plytelę. Tokios arbatos ištveria temperatūrų ir drėgmės svyravimus, gali būti transportuojamos tradiciniais būdais, be papildomų technologijų.

Plytelinė arbata buvo gerai žinoma Tibeto kalnyne, Kinijoje, Indijoje, Mongolijoje, Pietryčių Azijoje.

Laisva arbata

Laisvos arbatos lapai yra supakuoti laisvi metalinėje dėžutėje arba kitokiame inde. Arbatžolių kiekį į puodelį įsideda pats žmogus pagal poreikį gauti silpnesnę ar stipresnę arbatą. Kad netrukdytų arbatoje plaukiojantys lapai, naudojami koštuvėliai, arbatos spaustukai, filtruojantys puodeliai. Tradicinis ir efektyvus yra trijų dalių kiniškas arbatos puodelis vadinamas gaivanu. Dangtelis gali būti nukeltas, kad lapai pasiliktų kol geriama arbata.

Laisva arbata yra didesniais ar net pilnais lapai, dėl to sąveika su oru mažesnė ir taip mažiau praranda aromato. Gera laisvų lapų arbata dažniausiai būna vakuumizuota, o tai padeda išlaikyti kvapnų aromatą.

Arbatos maišeliai

Arbatos lapai yra pakuojami į mažus, dažniausiai popierinius, maišelius. Tai populiarus šiuolaikiniame pasaulyje naudojamas būdas, nes jis yra paprastas ir patogus.

2008 m. arbatos maišeliui sukako 100 metų. 1908 m. JAV prekybininkas Thomas Sullivanas norėdamas sumažinti išlaidas, ėmė dėti arbatžoles žiupsneliais į mažus šilko maišelius ir siuntė savo klientams kaip pavyzdžius. Klientai, nesuprasdami prekiautojo gudrybės, dėjo maišelius į karštą vandenį. Taip atsitiktinai atsirado naujas arbatos užplikinimo būdas.

Masinė arbatos maišelių gamyba pradėta tik 1953 m. Pradžioje šilkinius pakeitė marlės maišeliais, vėliau pradėta fasuoti į popierinius. Šiuolaikiniame arbatos maišelyje vidutiniškai būna apie 3 gramus arbatžolių.

Neseniai atsirado unikalūs į šilką panašios medžiagos maišeliai 'crystal tea bags', skirtumas nuo tradicinio tuo, kad į juos pakuojama biri, plikoma arbata. Tik tokiuose maišeliuose birios plikomos arbatos lapeliai turi erdvės išsiskleisti kaip ir arbatinuke.

Pasak britų dienraščio „The Telegraph“ paskaičiuota, kad vien tik JAV kasdien sunaudojama maždaug 130 mln. arbatos maišelių.^{[reikalingas šaltinis]}

Arbatos maišeliuose aromatą blogina tai, kad sausa arbata sąveikoje su oru gana greitai praranda aromatą, o daugumoje maišelių arbatlapiai yra susmulkinti ir didelis lapų paviršius sudaro sąlygas jiems greičiau išsikvėpti. Taip pat teigiama, kad lapų smulkinimas ištraukia aromatingus eterinius aliejus, o į maišelius pakliuvusios dulkės ir jų gamybai naudojamas popierius sugadina arbatos skonį.

Arbatos kortelės

Jungtinėje Karalystėje nuo 1940 iki 1980 m. įvairios arbatos buvo parduodamos paketuose kartu su arbatos kortelėmis, kurios buvo skiriamos vaikų kolekcijoms, iliustruotos ir tokio pat dydžio kaip cigarečių kortelės. Žinomiausios buvo „Typhoo arbata“ ir „Brooke Bond“ PG Tips, kurie sukūrė kortelių albumus kolekcininkams. Korteles iliustruodavo net ir kai kurie pripažinti dailininkai, tokie kaip Charles Tunnicliffe. Kolekcininkai vertina daugumą iš šių kortelių kolekcijų.

Maistinės ir vaistinės savybės

Arbatžolėse yra alkaloidų (kofeino daugiausia – 2–4,4 %), angliavandenių, baltymų, fermentų, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių, rauginių medžiagų, daug vitaminų: A, C, B1, B2, PP, P.^[7]

Išgėrę arbatos žmonės tampa žvalesni ir darbingesni.^{[reikalingas šaltinis]} Medikai sako, kad arbatoje esančios naudingos medžiagos stiprina kraujagysles, mažina arterinį spaudimą, padeda gydyti skorbutą, tymus, kokliušą, podagrą, ūminį reumatą. Patariama pasinaudoti ir kitomis arbatos savybėmis. Nuo pykinimo autobuse arba lėktuve, patartina pakramtyti sausos žaliosios arbatos miltelių, kurie taip pat gydo nudegimus. Stiprus žaliosios arbatos užpilas pasižymi baktericidinėmis savybėmis ir padeda gydyti skrandžio, dvylikapirštės žarnos opas, negyjančias odos žaizdas, uždegimus.

Arbatą galima gerti prieš miegą, tačiau ją plykyti reikia ne mažiau 3 minučių, kitaip ji veiks stimuliuojančiai.

Vartojimas

Pagrindinis straipsnis – Arbatos kultūra.

Ilgą istoriją skaičiuojantis arbatos gėrimas pagimdė brandžią arbatos gėrimo kultūrą, kuri skirtingai vystėsi atskirose pasaulio kultūrose. Tarp žymesnių arbatos gėrimo tradicijų yra kiniška arbata, turkiška arbata, angliška arbata, indiška arbata, tibetietiška arbata, japoniška arbatos ceremonija ir kt.

Serviravimas

Arbatos pritraukimui labiausiai tinka ir yra geriausiai žinomi neglazūruotos keramikos Jiksing indai, nes jie gaminami iš aukštos kokybės molio. Geriama dažniausiai iš porcelianinių indų, nes pastarieji geriau išlaiko karštį. Anksčiau arbata buvo labai reta ir brangi, dėl to didesni jai skirti puodeliai atsirado tik po XIX amžiaus, arbatai masiškai paplitus ir atpigus.

Nerekomenduojama maišyti arbatos, kol ji yra pritraukiama, taip pat spausti paskutinių lašų iš arbatos maišelių, nes stiprumui tai įtakos nedaro: taip ištraukiama tanino rūgštis, kuri gali sugadinti arbatos skonį.

Arbatos priedai

Juodoji arbata paprastai geriama su cukrumi, medumi, citrina, džemu ar uogiene, mėgstama su pienu, romu. Pienas, kaip manoma, neutralizuoja taninus ir mažina rūgštingumą. Nerekomenduotina arbata su grietinėle, nes ši užgožia arbatos skonį, nebent tai būtų labai stiprios rūšys (pvz., „Rytų Fryzija“).

Arbata dėl savo neutralaus malonaus skonio tinka prie daugelio sumuštinių. Cukrus ištirpinamas karštoje, norimo stiprumo arbatoje, kiti produktai dedami vėliau. Šalti arbatos gėrimai geriausiai tinka prie neašrių ar saldžių sumuštinių.

Arbata su pienu
Arbata su citrina
Arbatos puodelis

Šaltiniai

↑ Macfarlane, Alan; Macfarlane, Iris (2004). The Empire of Tea. The Overlook Press. p. 32. ISBN 978-1-58567-493-0.
↑ Mary Lou Heiss; Robert J. Heiss. The Story of Tea: A Cultural History and Drinking Guide. „Camellia sinensis originated in southeast Asia, specifically around the intersection of 29th parallel and 98th meridian, the point of confluence of the lands of southwest China and Tibet“, north Burma, and northeast India, citing Mondal (2007) p. 519
↑ Heiss & Heiss 2007, pp. 6–7.
↑ The World of Caffeine– The Science and Culture of the World’s Most Popular Drug
↑ „The World's Top Tea-Producing Countries“. WorldAtlas (amerikiečių anglų). 17 September 2020. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
↑ Liu Tong (2005). Chinese tea. Beijing: China Intercontinental Press. p. 137. ISBN 978-7-5085-0835-1.
↑ Weinberg, Bennett Alan & Bealer, Bonnie K. (2001). The World of Caffeine: The Science and Culture of the World's Most Popular Drug. Routledge. p. 228. ISBN 978-0-415-92722-2.

Literatūra

Heiss, Mary Lou; Heiss, Robert J. (2007). The Story of Tea: A Cultural History and Drinking Guide. Ten Speed Press. ISBN 978-1-58008-745-2.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Vikiteka: Arbata – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Arbata

Ką žinote apie arbatą?, Mantė Sabaliauskaitė, Verslo žurnalas „bzn start“, 2012 m. balandžio 1 d.
Japoniška žalioji arbata apie žalią japonišką arbatą. Istorija, rūšinė žalia arbata, naudingas poveikis sveikatai ir t. t.
Russian Tea How to Archyvuota kopija 2003-12-07 iš Wayback Machine projekto. rusiškas arbatos ruošimo metodas, susijusi kultūra ir įrankiai (ypač samovarą)
British Standard 6008:1980 (aka ISO 3103:1980) Archyvuota kopija 2005-10-02 iš Wayback Machine projekto. Arbatos skysčių ruošimo metodai jutimo testams.
George Orwell: A Nice Cup of Tea Archyvuota kopija 2005-09-04 iš Wayback Machine projekto. George Orwell esė, aprašanti jo arbatos ruošimo metodą.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[Macfarlane-1] Macfarlane, Alan; Macfarlane, Iris (2004). The Empire of Tea. The Overlook Press. p. 32. ISBN 978-1-58567-493-0.

[2] Mary Lou Heiss; Robert J. Heiss. The Story of Tea: A Cultural History and Drinking Guide. „Camellia sinensis originated in southeast Asia, specifically around the intersection of 29th parallel and 98th meridian, the point of confluence of the lands of southwest China and Tibet“, north Burma, and northeast India, citing Mondal (2007) p. 519

[FOOTNOTEHeissHeiss20076–7-3] Heiss & Heiss 2007, pp. 6–7.

[4] The World of Caffeine– The Science and Culture of the World’s Most Popular Drug

[5] „The World's Top Tea-Producing Countries“. WorldAtlas (amerikiečių anglų). 17 September 2020. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.

[LiuTong-6] Liu Tong (2005). Chinese tea. Beijing: China Intercontinental Press. p. 137. ISBN 978-7-5085-0835-1.

[7] Weinberg, Bennett Alan & Bealer, Bonnie K. (2001). The World of Caffeine: The Science and Culture of the World's Most Popular Drug. Routledge. p. 228. ISBN 978-0-415-92722-2.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]