Bartolomé Esteban Murillo

Bartolomė Estebanas Muriljas (isp. Bartolomé Esteban Murillo, 1617 m. gruodžio 31 ? − 1682 m. balandžio 3 d.) – XVII a. ispanų baroko tapytojas. Daugiausia tapė religinius paveikslus, yra nutapęs žanrinių scenų.

Biografija

Bartolomė Estebanas Muriljas gimė 1617 m. Sevilijoje, spėjama, gruodžio 31 d. skurdžių amatininkų Gaspar Esteban Murillo ir Maria Peres šeimoje. Buvo jauniausias iš 14 vaikų. Pakrikštytas 1618 m. sausio 1 d. Būdamas 10 metų Muriljas tapo našlaičiu. Jo globa pradėjo rūpintis tetos vyras kirpėjas J. A. Lagarès. Spėjama, kad Muriljas anksti parodė talentą piešti ir pradėjo mokintis pas kitą giminaitį dėdę Juan del Castillo, kuris buvo menko žinomumo dailininkas Sevilijoje.

Apie 1640 m. Juan del Castillo persikėlė į Kadisą. Muriljas liko Sevilijoje ir pradėjo savarankišką dailininko veiklą. Pirmieji jo darbai buvo religiniai paveikslai, skirti parduoti vietos savaitės turgaus metu. Spėjama, kad paveikslų pardavinėjimas turguje lėmė tai, kad Muriljas susidomėjo žanrinėmis scenomis, vaizdavo skurdžių, dažnai valkatų, vaikų portretus to meto aplinkoje. Pirmiesiems Muriljo darbams būdingas Sevilijos periodo Diego Velaskeso ankstyvosios kūrybos ir Fransisko de Surbarano įtakos. Vienas Juan del Castillo studijos mokinys Pedro Moya kariavo Nyderlanduose ir grįžęs papasakojo apie kitų šalių dailę. Tai Murilją paskatino susipažinti su kitų šalių menu, o tam reikėjo nuvykti į Madridą.

1640-ųjų pradžioje Muriljas keliavo į Madridą, kur susitiko su žemiečiu Diegu Velaskesu, kuris tuo metu buvo Ispanijos karaliaus dvaro oficialus dailininkas. Velaskesas parūpino Muriljui priėjimą prie karališkosios kolekcijos, kur dailininkas galėjo kopijuoti ir mokintis nuo Rubenso, Antonio van Deiko ir venecijiečių dailininkų darbų. Apie 1645 m. Muriljas grįžo į gimtąjį miestą, kur gavo užsakymą atlikti 11 paveikslų seriją vietos pranciškonų vienuolynui. Už juos jis beveik negavo užmokęsčio, bet šie paveikslai jį išgarsino ir Muriljas tapo svarbiausiu miesto dailininku, užtemdydamas Fransiską de Surbaraną. Vienu būdingiausių Muriljo ankstyvųjų darbų laikomas paveikslas „Rožančiaus Madona“. Įgijęs naują padėtį Muriljas vedė 1648 m. Beatrice de Cabrera y Sotomayor. Gavo užsakymų atlikti paveikslų Sevilijos katedroje. Jo paveikslų tematika nuo realistinių gatvės vaizdų pasikeitė į labai idealizuotus religinius paveikslus, kaip daugelyje „Nekalto prasidėjimo“ vaizdinių. Nuo 1652 m. stebimas Muriljo stilistikos pasikeitimas: jo potėpiai tapo ypač laisvi, didesnę vertę pradėjo vaidinti spalvos, paveikslų puošnumas tapo artimesnis daug vėliau sekusiam rokokui.

1658−1660 m. Muriljas antrąkart lankėsi Madride. Jis turėjo tokį platų užsakovų ratą, kad esą Ispanijos karalius uždraudė išvežti Muriljo paveikslus į užsienį. 1660 m. Muriljas buvo vienu Sevilijos meno akademijos įkūrėjų ir tapo pirmuoju jos prezidentu. 1664 m. mirė jo žmona. Su ja jis susilaukė 5 vaikų, trys išgyveno jaunystę. Svarbiausius to meto Muriljo kūrybinius tarpsnius žymi religinių tapybos darbų ciklai Santa Maria la Blanca bažnyčiai (1665), Caridad ligoninei (1671), kapucinų vienuolynui (1676), Venerables Sacerdotes bendruomenei ir ligoninei (1678), augustiniečių vienuolynui (1680). 1680 m. Muriljas nuvyko į Kadisą atlikti darbų vietos kapucinų vienuolynui. Dirbdamas ties paveikslu „Mistinės Šv. Kotrynos vestuvės“ Muriljas nukrito nuo pastolių. Buvo pergabentas į Seviliją, kur dėl traumų beveik nebetapė. Muriljas mirė 1682 m. balandžio 3 d. Buvo palaidotas Santa Cruz bažnyčioje. Napoleono karų metu bažnyčia buvo sugriauta. Santa Cruz aikštėje pastatytas paminklas Muriljui, vietoje, kur esą jis buvo palaidotas. Napoleono karų metu daug Muriljo paveikslų buvo nupirkti ar pagrobti prancūzų kareivių. Pavyzdžiui, iš 1645 m. atliktų 11 paveikslų pranciškonų vienuolynui Sevilijoje buvo išvežti 10, o pats vienuolynas sugriautas.

Kūryba

Didžiąją Muriljo kūrybos dalį sudaro religiniai paveikslai. Vėlesniais metais Muriljas tik tokius tapė. Žinomi ne daugiau 1 ar 2 jo peizažai. Ankstyvoji kūryba pažymėtina žanrinėmis scenomis, kuriose dažniausiai vaizduojami vaikų ir moterų portretai kasdieninėje to meto Ispanijos aplinkoje. Pavyzdžiui, paveiksle „Mergaitė su gėlėmis“ vaizduojama skurdi mergaitė (spėjama, Muriljo duktė), pardavinėjanti gėles. Muriljas yra nutapęs keletą savo laikmečio ir istorinių asmenybių portretų. Kritikai sąlyginai išskiria Muriljo kūryboje tris periodus: „šaltąjį“, „karštąjį“ ir „lengvąjį“ (arba „dangiškąjį“). Vienas ankstyvųjų darbų „Rožančiaus Madona“ iliustruoja „šaltąjį“, daugelis vėlyvųjų „Nekalto prasidėjimo“ variantų − „lengvąjį“ periodus. Iki XIX a. pradžios Muriljas su Chosė de Ribera buvo vieninteliai ispanų dailininkai žinomi Europos mastu. Didelė Muriljo darbų kolekcija sukaupta Prado muziejuje Madride.