Berlag
Berlag (rus. Берлаг, Береговой исправительно-трудовой лагерь) – 1948–1954 m. Rusijos „Dalstrojaus” lagerių sistemoje veikęs ypatingasis TSRS VRM lageris Nr. 5, buvęs ypatingųjų TSRS lagerių, skirtų politiniams kaliniams laikyti, sistemos dalimi.
Įsteigtas 1948 m. vasario 28 d., uždarytas 1954 m. birželio 25 d. Valdybos vieta – Magadanas, Rusija. Kalinių skaičius – iki 32 000.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Berlago įkūrimo pagrindu tapo TSRS Ministrų tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimas Nr. 416–159 „Dėl VRM griežto režimo lagerių organizavimo ypač pavojingų valstybinių nusikaltėlių laikymui”. „Ypač pavojingi valstybiniai nusikaltėliai” čia buvo žmonės, kovoję prieš bolševikų režimą – Lietuvos ir kitų Rusijos pavergtų tautų laisvės kovotojai, Rusijos kovotojai prieš bolševizmą – buvę emigrantai, antisovietinių organizacijų (menševikų, eserų, trockistų, anarchistų, monarchistų ir kt.) nariai, taip pat bolševikai ir nepartiniai, kuriuos Rusijos valdžia paskelbė esant „liaudies priešais”, „šnipais”, „diversantais” ir pan. Į šią kategoriją patekdavo taip pat asmenys, turėję arba potencialiai galėję turėti bolševikiniam režimui pavojingų ryšių su užsieniu.
Berlagas buvo įsteigtas 1948 m. vasario 28 d. TSRS Vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 00219[1]. 1948 m. balandžio 29 d. TSRS Vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 00469 nustatyta, kad jis bus pavaldus „Dalstrojui”[2]. Berlagas netapo tuo metu jau egzistavusios „Dalstrojaus” lagerių sistemos „Sevvostlag” dalimi; savo gyvavimo pradžioje jis buvo operatyviai pavaldus Gulagui ir „Dalstrojui”, o 1949 m. rugsėjo mėn. buvo visiškai perduotas „Dalstrojaus” lagerių valdybos žinion ir veikė lygiagrečiai Sevvostlagui.
Įkūrus Berlagą, į jį buvo perkelti visi politiniai kaliniai (t. y. asmenys, represuoti pagal Rusijos SFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį) iš Sevvostlago, pastarajame paliekant kriminalinius nusikaltėlius. Be to, politinių kalinių į Berlagą buvo atvežta ir iš kitų TSRS lagerių pagal specialias Gulago paskyras. 1949 m. pradžioje Berlage buvo 15 570 kalinių, iš jų 2165 moterų, o 1949 m. pabaigoje – 23 906 kalinių, iš jų 4098 moterys.[3] Didžiausias kalinių skaičius – 31 500 – buvo 1952 m.[2]
Perkelti į Berlagą kaliniai gavo numerius, kurie buvo prisiūti ant kalinio uniformos; pagal juos kaliniai buvo identifikuojami, šaukiami per patikrinimus. Pavardės ir vardai kreipiantis į kalinius Berlage nebebuvo naudojami.
1948 m. rugpjūčio 26 d. buvo patvirtinta Berlago struktūra. Joje buvo 15 lagerinių padalinių, apjungiančių 20 lagerinių punktų ir Centrinę ligoninę Chetos gyvenvietėje. Iš pradžių Berlago valdyba buvo Piostraja Dresva gyvenvietėje (dab. Magadano srities Omsukčano raj.), vėliau ji buvo perkelta į Magadaną. Tuo tarpu lageriniai padaliniai daugiausia buvo sutelkti centrinėje „Dalstrojaus” teritorijos dalyje.
Berlago valdybos viršininku buvo pulkininkas P. S. Bondarenko, vėliau – pulkininkas A. F. Vasiljev. Lagerinių padalinių apsaugą vykdė 86-oji konvojinė divizija, vėliau pavadinta TSRS VRM Gulago sukarintos apsaugos 17 skyriumi.
Iškart po TSRS diktatoriaus Josifo Stalino mirties, 1953 m. kovo 18 d. išėjo TSRS Ministrų tarybos nutarimas Nr. 832-370ss, pagal kurį „Dalstrojus” buvo perduotas TSRS Metalurgijos pramonės ministerijos žinion, jo lageriai – TSRS Teisingumo ministerijos Gulagui, o Berlagas – TSRS VRM Vyriausiajai kalėjimų valdybai.[4]
1954 m. birželio 25 d. Berlagas buvo panaikintas, o jo lageriniai padaliniai perduoti 1953 m. rugsėjį įsteigtai Šiaurės rytų pataisos darbų lagerių valdybai (rus. Управление Северо-восточных исправительно-трудовых лагерей, УСВИТЛ).
Lageriniai punktai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žemiau pateikiamas nepilnas lagerinių punktų sąrašas:[5][6]
- „Aleskitovyj” (Indigirkos KPV)[7]
- „ARES” (Vakarų KPV Arkagalos anglies kombinato Šachtų valdyba Nr. 2)
- „Arkagala” (Vakarų KPV Arkagalos anglies kombinato Šachtų valdyba Nr. 1)
- „Butugyčiag”
- Centrinis tranzitinis lageris Nr. 18 Magadane (moterų)
- Centrinis tranzitinis lageris Nr. 19 Magadane (vyrų)[8] („Ketvirtasis kilometras”)
- „Chenikandža” (moterų lageris)
- „Cholodnyj” (Utinkos rūdynas)
- „Čelbanja” (Vakarų KPV)
- „D-2” („Energostroj” valdyba)
- „Dalstrojaus” I valdybos objektų statyba (keletas lag. punktų)
- „Dneprovskij” (Šiaurės vakarų KPV)
- „Elgen-Ugol”
- „Galimyj” (Omsukčiano rūdynas)
- „Imeni Belova”
- „Imeni Čiapajeva” (Šiaurės vakarų KPV)
- „Imeni Gorkogo” (Vakarų KPV)
- „Imeni Lazo” (Šiaurės vakarų KPV)
- „Imeni Matrosova” (Tenkos KPV, 1949–1950 m. „Imeni Berija”)
- Janos KPV lageriniai punktai (keletas)
- „Kadykčian” (Vakarų KPV Arkagalos anglies kombinato Šachtų valdyba Nr. 3)
- „Kanjon” (Aukštut. Seimčiano kobalto kombinatas)
- „Kolymsnab” tresto lageris
- „Kvarcevyj” (Utinkos rūdynas)
- „Miaundža” („Miaundžlag”)
- Omsukčiano rūdos sodrinimo fabrikas
- Orotukano kalnų pramonės ir sodrinimo įrangos remonto gamykla
- „Petrovič” (Utinkos rūdyno skyrius)
- „Piostraja Dresva” („Berlago” valdybos lageris)
- „Promžilstroj” statybų lageris
- „Spokojnyj” (Šiaurės KPV)
- Tenkos KPV kombinatas Nr. 1
- Tenkos KPV kombinatas Nr. 2
- Tenkos KPV rūdynas Nr. 2
- Utinkos aukso rūdos kombinatas
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Приказ МВД СССР от 28.02.1948 г. № 00219 «Об организации особых лагерей МВД»
- ↑ 2,0 2,1 Д. Шкапов. Система исправительно-трудовых лагерей в СССР (memo.ru)
- ↑ А. Г. Козлов. Наречённый Берлаг (kolyma.ru)
- ↑ С. Сигачёв. История Дальстроя (kolyma.ru)
- ↑ Žinynas Sistema ispravitelno-trudovych lagerej v SSSR 1923-1960. Maskva: Zvenja, 1998. (Система исправительно-трудовых лагерей в СССР 1923—1960: Справочник / Общество «Мемориал». Гос. архив РФ. Сост. М. Б. Смирнов. Под ред. Н. Г. Охотина, А. Б. Рогинского. Москва: Звенья, 1998). ISBN 5-7870-0022-6.
- ↑ Столица (Maskva), 1991 m. Nr. 16.
- ↑ KPV - kalnų pramonės valdyba („Dalstrojaus” valdymo vienetas)
- ↑ Иосиф Лернер. Прощай, Россия! : Мемуары «американского шпиона» / пер. с англ. И. Дашинского. Kfar Habad (Israel):Yad HaChamisha Press, 2006, 307 p.