Gurjevsko rajonas
| Gurjevsko rajonas rus. Гурьевский район | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
.svg) | |||||||
| Valstybė |  Rusija
| ||||||
| Sritis |  Kaliningrado sritis
| ||||||
| Administracinis centras | Gurjevskas | ||||||
| Gyvenviečių | 8 | ||||||
| Įkūrimo data | 1946 m. rugsėjo 7 d. | ||||||
| Vadovas | Sergejus Podolskis | ||||||
| Gyventojų | 52 433 | ||||||
| Plotas | 1 363 km² | ||||||
| Tankumas | 38 žm./km² | ||||||
| Pašto kodas | 238 300 | ||||||
| Tel. kodas | (+7) 40151 | ||||||
| Tinklalapis | gurievsk.gov39.ru/ | ||||||
 Vikiteka |
Gurjevsko rajonasVikiteka | ||||||
.png)
Gurjevsko municipalinis rajonas (rus. Гурьевский муниципальный район), 1946–2008 m. Gurjevsko rajonas (rus. Гурьевский район) – Kaliningrado srities (Rusijos Federacija) administracinis vienetas srities vakarinėje dalyje, Sembos pusiasalyje. Rajono centras – Gurjevskas (liet. Romuva).
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ribojasi vakaruose ir šiaurėje su Zelenogradsko rajonu, rytuose su Polesko ir Gvardeisko rajonais, pietuose su Bagrationovsko rajonu ir vakaruose – su Kaliningrado miestu ir Svetlo miesto apygarda. Rajono krantus skalauja Kuršių marios šiaurėje ir Kaliningrado įlanka (liet. Aistmarės) pietuose. Rajono teritorija teka Prieglius. Rajono plotas 1363 km², iš jų 63 600 ha žemės ūkio paskirties žemė, 9 800 ha miškas.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didelė dalis vietinių gyventojų artėjant karo frontams pasitraukė į Vakarus. Bet jau 1946 m. iš Rusijos atvyko pirmieji persikėlėliai. 1947 m. spalio 11 d. TSRS Ministrų Taryba priėmė slaptą nutarimą Nr. 3547–1169 – C „Dėl vokiečių perkėlimo iš Kaliningrado srities į Vokietijos tarybinę okupacinę zoną“. Pavasarį likusieji vietiniai gyventojai buvo jėga susodinti į geležinkelio vagonus ir išvežti.
2002 m. gyventojų surašymo duomenimis rajono 151 gyvenvietėje buvo 50 000 gyventojų.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1946 m. balandžio 7 d. įkurtas Noihauzeno rajonas, kuris apėmė buvusios Rytų Prūsijos provincijos Karaliaučiaus apskrities dalį, bet 1946 m. rugsėjo 7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku „Dėl Kaliningrado srities administracinio teritorinio sutvarkymo“ pakeitus rajono centro pavadinimą, jis pavadintas Gurjevsko rajonu. 1953 m. vasario 9 d. – 1960 m. vasario 1 d. Gurjevsko rajono centras buvo Isakovas. 1959 m. balandžio 27 d. panaikintas Kaliningrado rajonas, jo teritorija padalyta Bagrationovsko, Gurjevsko ir Laduškino rajonams. Nuo 2008 m. Gurjevsko municipalinis rajonas.
Paminklai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rajono architektūros, Istorijos ir kultūros paminklų sąraše – 20 paminklų. Tarp jų XIII a. Noihauzeno pilis ir bažnyčia, Brandenburgo (dabar Ušakovas), Šakių (Nekrasovas), Valduvos (Nizovjė) pilys.
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rajono teritorijoje yra Chrabrovo oro uostas, Kaliningrado šiluminė elektrinė, per rajoną eina geležinkelis ir automobiliniai keliai Kaliningradas – Maskva, Kaliningradas – Sovetskas, Kaliningradas – Mamonovas, Kaliningradas – Svetlogorskas, Kaliningradas – Zelenogradskas.
Rajono teritorijoje yra nemažai naudingų iškasenų – keramzitinis molis, smulkus smėlis, durpės ir nafta – 12 proc. visų srities išžvalgytų naftos atsargų. Svarbią vietą užima žemės ūkio produkcijos perdirbimas. 1994 m. pastatyta 0,4 MW galios Zaoziorno HES.
Savivalda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rajono teritorijoje iki 2008 m. buvo šios apylinkės, kurios rinko savo tarybas.
| Dabartinis pavadinimas | Rusiškai | Vokiškai | Lietuviškai |
| Chrabrovas | Храброво | Powunden | Pavandenė |
| Dobrinas | Добрино | Nautzken | Nauckai |
| Isakovas | Исаково | Königsberg-Lauth | - |
| Kutuzovas | Кутузово | Gut Fräuleinhof | - |
| Lugovojė | Луговое | Gutenfeld | Lablaukis |
| Maršalskojė | Маршальское | Gallgarben | Gailgarbiai |
| Nizovjė | Низовье | Waldau | Valduva |
| Novoje Moskovskojė | Ново-Московское | Poplitten | Popalyčiai |
| Voločiajevskojė | Волочаевское | Marschenen | Maršėnai |
Į rajono tarybą renkama 19 narių. Vykdant municipalinę reformą 2008 m. birželio 30 d. Kaliningrado srities įstatymu Nr. 256 Gurjevsko municipaliniame rajone sudarytos:
- Gurjevsko miesto gyvenvietė,
- Bolšeisakovo kaimo gyvenvietė,
- Dobrino kaimo gyvenvietė,
- Kutuzovo kaimo gyvenvietė,
- Lugovojės kaimo gyvenvietė,
- Nizovjės kaimo gyvenvietė,
- Novomoskovskojės kaimo gyvenvietė,
- Chrabrovo kaimo gyvenvietė,
Vietovardžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rajone buvo mažai gyvenviečių su senaisiais prūsiškais ir lietuviškais pavadinimais, nes daugelį jų kūrė ateiviai vokiečiai. Oficialiuose Prūsijos gyvenviečių sąrašuose dažniausiai kito tik vietovių statusas. Gut galėjo būti ir viensėdis, ir nedidelė gyvenvietė, ir dvaras, Adlig – kilmingas dvaras, Königlich – karališkasis dvaras. 1929 m. daugelis šių bajoriškų priedėlių buvo panaikinta, o 1938–1939 m. pakeisti vokiečiams sunkiai besuprantami ir dar sunkiau tariami, nors vokiškai ir transformuoti senieji pavadinimai.
1945 m. rusų okupacinė karinė valdžia buvo sugražinusi iki 1938 m. buvusius vietovardžių pavadinimus, nes vokiečių pakeisti pavadinimai nesiderino su rusų kariniuose žemėlapiuose pažymėtais vietovių pavadinimais. Tačiau rusiškomis raidėmis parašyti tuos pavadinimus buvo sunku, tuo labiau, kad rašoma buvo pagal vokišką, o ne pagal originalų prūsišką ar lietuvišką tarimą, todėl 1947 m. TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku pakeitus rajono didesnių gyvenviečių pavadinimus, buvo pakeisti ir mažųjų gyvenviečių, pavadinimai.[1] [2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Tradicinis lietuviškų Kaliningrado (Karaliaučiaus krašto) vietovardžių sąrašas, patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d.
- ↑ Eine Sammlung nach dem Gebietsstand vom 31.12.1937
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Gurjevsko rajonas Kaliningrado srities vyriausybės tinklalapyje Archyvuota kopija 2011-10-17 iš Wayback Machine projekto.