Pereiti prie turinio

Henry Morton Stanley

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Henris Mortonas Stenlis)
Henris Mortonas Stenlis
Žurnalistas ir tyrinėtojas
Gimimo vardas John Rowlands
Visas vardas Henry Morton Stanley
Gimė 1841 m. sausio 28 d.
Denbi, Velsas, Jungtinė Karalystė
Mirė 1904 m. gegužės 10 d. (63 metai)
Londonas, Jungtinė Karalystė
Palaidotas (-a) Pirbraitas, Saris, Jungtinė Karalystė
Tėvai John Rowlands, Elizabeth Parry
Sutuoktinis (-ė) Dorothy Tennant
Vaikai Denzil Stanley
Veikla žurnalistas, keliautojas
Organizacijos JK parlamentas
Pareigos Parlamentaras
Žymūs apdovanojimai

Pirties ordinas

Vikiteka Henry Morton Stanley
Parašas

Seras Henris Mortonas Stenlis (Henry Morton Stanley; 1841 m. sausio 28 d. – 1904 m. gegužės 10 d.) – britų žurnalistas, keliautojas, tyrinėtojas. Išgarsėjo savo kelione į Afriką su tikslu rasti dingusį Deividą Livingstoną.

Ankstyvoji biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė kaip Džonas Rolandsas (John Rowlands) Velse, Denbio kaimelyje, nedarnioje girtuoklio šeimoje. Jį augino senelis, vėliau pusbroliai. Baigė mokyklą ir 1859 m. būdamas aštuoniolikos emigravo į JAV. Naujajame Orleane įsidarbino pas prekeivį pavarde Stenlis. Šis jaunuoliui buvo kaip tėvas, todėl būsimasis keliautojas priėmė jo pavardę ir pasikeitė vardą. Dalyvavo JAV pilietiniame kare, pradžioje kovojo už konfederatus, bet paimtas į nelaisvę pabėgo ir tąsyk jau stojo į Sąjungos armiją. Tarnavo laivyne, bet dezertyravo.

Žurnalisto karjera

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po karo Stenlis pradėjo žurnalisto karjerą. Organizavo kelionę į Osmanų imperiją, bet ten buvo sulaikytas ir įkalintas. Išsivadavo ir 1867 m. buvo įdarbintas kaip korespondentas generolo iš Indijos Samuelio Forsterio Tapano. Stenlio rašymo maniera susidomėjo laikraščio New York Herald įkūrėjas Džeimsas Gordonas Benetas ir pasamdė Stenlį. Jis tapo Herald užjūrio korespondentu, dirbo Amerikoje, Azijoje. 1867 m. Gordonas Benetas jaunesnysis Stenliui paskyrė ypatingą užduotį – atrasti Vidurio Afrikoje dingusį žymų britų keliautoją Deividą Livingstoną.

Livingstono paieška

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stenlio ir Livingstono susitikimas

Stenlis 1871 m. kovą nusigavo į Zanzibarą ir iš ten pradėjo rengti ekspediciją. Su Stenliu keliavo ~200 nešikų, tačiau džiunglėse daug jų pasigavo ligas ar išsilakstė. Stenlis griežtomis priemonėmis ir brutalumu privertė ekspediciją toliau keliauti per Rytų Afriką. Stenlis sutiko Livingstoną 1871 m. lapkričio 10 d. Udžidžyje, prie Tanganikos ežero (dabar Tanzanija). Jie kartu atliko keletą ekspedicijų. Straipsnis apie Livignstono atradimą ir knyga apie keliones po Afriką keliautojui uždirbo nemažą šlovę.

1874 m. New York Herald ir anglų The Daily Telegraph finansavo kitą Stenlio ekspediciją, kurios metu jis turėjo kirsti Centrinę Afriką ir ištirti paslapčių gaubiamą Kongo baseiną. Keliautojas 1874 m. lapkričio 12 d. išvyko iš Zanzibaro. Šįkart su juo keliavo anglai Frederikas Barkeris, Frensis ir Edvardas Pokokai bei Anglijoje besimokęs afrikietis Kalulu. Buvo apsirūpinta naujausiais navigacijos prietaisais, ginkluote, virš 200 nešikų ir pagalbininkų. Per 103 dienų ekspedicija pasiekė Viktorijos ežero krantą, bet neteko 62 žmonių, tarp jų Edvado Pokoko. 1875 m. pavasarį Stenlis tyrinėjo ežero pakrantes, siekdamas atrasi Nilo ištakas; atrado daug salų, įlankų, upių žiočių. Ne kartą buvo užpultas čiabuvių, taip pat pakviestas audiencijos pas Bugandos karalių. Ištyrinėjęs Viktorijos ežerą leidosi link Alberto ežero, tačiau dėl priešiškų genčių antpuolių tyrinėjimų tęsti negalėjo ir grįžo atgal prie Viktorijos. 1876 m. Stenlis atvyko į Udžidžį ir pradėjo Tanganikos ežero tyrinėjimus. Radęs Lualabos ištakas Stenlis leidosi šia upe, tikėdamasis išsiaiškinti kokią upę – Nilą ar Kongą ji maitina. Iš Udžidžio išvyko 132 žmonės. Keliautojai įžengė į Kongo džiungles, kuriose gyveno legendomis apipintos priešiškos gentys, kurių niekas negalėjęs pajungti į vergovę, be to jos garsėjo kanibalizmu. Kelionės metu vyko daug susidūrimų su priešiškomis gentimis. 1877 m. sausio 6 d. Stenlis pasiekė Bojomos krioklį (vėliau pavadintą Stenlio kriokliu) ir sužinojo, kad žemiau tekanti upė vadinama Kongu, taigi, buvo įrodyta, kad Tanganika nesisieja su Nilu. Po keturių savaičių pasiekė Malebo ežerą, tačiau įveikti Livingstono krioklį visai ekspedicijai prireikė net 5 mėnesių. Daug ekspedicijos narių žuvo, mirė nuo bado. Tik rugpjūčio 9 d. Stenlis pasiekė Bomą. Visa kelionė truko 1001 dieną. Grįžęs į Zanzibarą išsiuntė savo kelionės aprašymus, ragino pradėti prekybą su Vidurio Afrika.

1876 m. Stenlis Belgijos karaliaus Leopoldo II užsakymu išvyko atgal į Kongą, kur vedė derybas dėl prekybos su vietinėmis gentimis. Tuo pasinaudojęs Belgijos karalius pradėjo Kongo kolonizaciją ir vergų prekybą regione. Nepaisant to, Stenlis tęsė talkininkavimą Belgijai.

Emino Pašos gelbėjimo ekspedicija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kelionė per Iturio mišką

1886 m. Stenlis išvyko į kitą „gelbėjimo“ ekspediciją. Jis turėjo rasti Ekvatorijos (kolonijos pietų Sudane) gubernatorių Eminą Pašą. Belgijos karalius reikalavo ekspediciją vykdyti per Kongą, taip tikėdamasis įsisavinti daugiau naujų žemių. Ekspediciją sudarė ~400 žmonių, plaukiama buvo moderniu garlaiviu. Stenlis keliavo iš Kairo per Adeną, pasipildė atsargomis Zanzibare, toliau per Keiptauną ir 1887 m. vasario 25 d. pasiekė Bananą Kongo žemupyje. Ten būta daug problemų dėl telegrafo gedimo, maisto trūkumo, lietingojo laikotarpio. Leopoldvilis buvo pasiektas tik balandžio gale. Nors Leopoldas II pažadėjo garlaivių flotilę, buvo atsiųstas tik vienas. Dėl to dalis amunicijos buvo palikta, o Stenlis ekspediciją padalino į dvi dalis ir tęsė kelionę. Keliavo Aruvimio upe, išnaikinęs Jambujos kaimą įkūrė fortą. Toliau bandė pasiekti Alberto ežerą, tačiau susidūrė su neįžengiamu Ituri mišku. Dėl bado, ligų, pigmėjų antpuolių Alberto ežerą pasiekė tik 169 žmonės iš 389 išvykusių iš Jambujos. Gruodžio 13 d. ežeras buvo pasiektas, bet Stenlis Emino Pašos ten nerado. Ibivirio kaime į pietus nuo ežero Stenlis įrengė stovyklą ir rengėsi ieškojimo ekspedicijai. 1888 m. balandžio 29 d. Eminas buvo atrastas. Vėliau Stenlis blaškėsi po regioną ieškodamas likusios ekspedicijos dalies, derėdamasis su grįžti nenorėjusiu Eminu, kuris įkaitais paėmė kitą dalį ekspedicijos. Savo kelionių regione metu jis pirmąkart išvydo Ruvenzorio kalnus. 1889 m. Stenlis su ekspedicijos likučiais ir įkalbėtu kartu keliauti Eminu Paša leidosi į kelionę link kranto. Jie kito Eduardo, Džordžo, Viktorijos ežerus, Ankolės ir Karagvės karalystes. Pakeliui Paša gavo traumą ir liko su vokiečių ekspedicija (ji irgi ieškojo Pašos), o Stenlis pasiekė sėkmingai Zanzibarą. Kaire parašė kelionės knygą „Tamsiausioje Afrikoje“.

1890 m. Stenlis grįžo į Angliją, kur jau buvo tapęs įžymybe. Vedė velsiečių aktorę Dorothy Tennant ir kaip liberalų partijos narys įstojo į Parlamentą. 1899 m. apdovanotas Pirties ordinu, gavo sero titulą. Mirė 1904 m. Londone. Palaidotas Pirbraito kaimelio Šv. Mykolo bažnyčios šventoriuje.