Kolainiai
- Apie Viduramžių pilį prie Nemuno žr. Kolainių pilis.
| Kolainiai | ||
|---|---|---|
  Kolainiai |
||
| 55°45′04″š. pl. 22°36′00″r. ilg. / 55.751°š. pl. 22.600°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Šiaulių apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kelmės rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Užvenčio seniūnija | |
| Gyventojų | 207 | |
 Vikiteka |
Kolainiai | |
Kolainiai – kaimas Kelmės rajono savivaldybėje, 5 km į pietvakarius nuo Užvenčio, prie kelio 223 Užventis–Varniai , Ventos aukštupyje, gražioje kalvotoje vietovėje. Seniūnaitijos centras. Stovi Kolainių Švč. Mergelės Marijos, Karmelio kalno karalienės bažnyčia (atstatyta, pašventinta 1997 m.), Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvė (įrengta 1940 m.), veikia Kolainių pagrindinė mokykla, medicinos punktas, biblioteka.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1257 m. Mindaugo užrašuose minima Kolainių (Kulene) žemė, tapatintina su Kolainių pilimi apie Jurbarką. 1512 m. minimas Kolainių dvaras. XVI a. viduryje pradėjo veikti Kolainių evangelikų reformatų bažnyčia (iki 1785 m.), 1740 m. – katalikų bažnyčia, uždaryta po 1864 m. 1750 m. J. Adamkavičius su žmona, nesulaukę palikuonių, visą dvaro žemę su aplinkiniais kaimais užrašė karmelitams, įsteigė vienuolyną ir pastatydino jam pastatus. Jonas Adamkevičius mirė 1763 m., tuomet dvarą perėmė vienuolyno viršininkas Benediktas Paulavičius. Jo žinioje buvo dvaras, 14 kaimų, iš viso apie 300 valakų žemės.
Valdomas vienuolyno Kolainių miestelis išaugo. Uždarius jėzuitų ordiną, 1797 m. Kolainių karmelitai perėmė jėzuitų Kražių gimnaziją. 1817 m. Kolainiuose įkūrė ir iki 1835 m. išlaikė 6 klasių apskrities mokyklą, 1828–1831 m. gimnazija, į kurią iš Kražių perkėlė apie 100 mokinių. Joje gimnazistai mokėsi vokiečių, prancūzų kalbų, fechtavimo, muzikos. 1831 m. ją baigė Laurynas Ivinskis, mokėsi Serafinas Laurynas Kušeliauskas. Mokykla klestėjo, bet po 1831 m. sukilimo, kai daug mokinių prisijungė prie sukilėlių, 1835 m. caro valdžia ją uždarė.
1831 m. Kolainiuose veikė J. Sirevičiaus sukilėlių būrys, prie Kolainių įvyko susirėmimų su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžia uždarė ir patį vienuolyną. Į jį atkelti kolonistai stačiatikiai iš Sibiro – Blagoveščensko miesto. Kurį laiką ir bažnytkaimį bandyta vadinti Blagoveščenskoje (rus. Благовещенское). Stačiatikiai 1867 m. katalikų bažnyčią perstatė į cerkvę, naudojosi buvusio vienuolyno pastatais.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje veikė paštas, teismas, kelios parduotuvės. 1905 m. gyventojai išvaikė carinę valsčiaus valdybą ir išrinko naują. 1922 m. cerkvė pertvarkyta į katalikų bažnyčią, 1942 m. pastatyta nauja medinė Kolainių Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvė.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo nedidelis saldainių fabrikas. Po karo Kolainių apylinkėse veikė Prisikėlimo apygardos Lietuvos partizanai. 1953–1992 m. tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1948 m., 1949 m. ir 1951 m. TSRS valdžia ištrėmė 8 kaimo gyventojus.[2]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| XVI a. | Patumšių valsčius | Žemaitijos seniūnija |
| 1864–1950 m. | Užvenčio valsčius (1864–1905 m. jo centras) |
Šiaulių apskritis |
| 1950–1962 m. | Kolainių apylinkės centras | Užvenčio rajonas |
| 1962–1969 m. | Kelmės rajonas | |
| 1969–1995 m. | Užvenčio apylinkė | |
| 1995– | Užvenčio seniūnija | Kelmės rajono savivaldybė |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | ||||||||
| 1861 m. | 1880 m. | 1923 m.sur.[3] | 1959 m.sur.[4] | 1970 m.sur.[5] | 1978 m.[6] | 1979 m.sur.[7] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 100 | 364 | 313 | 271 | 295 | 222 | 299 | ||
| 1985 m.[8] | 1989 m.sur.[9] | 2001 m.sur.[10] | 2011 m.sur.[11] | 2021 m.sur.[12] | - | - | ||
| 266 | 323 | 315 | 261 | 207 | - | - | ||
| ||||||||
Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaime gimė:
- Irena Šiaulienė, istorikė, mokslų daktarė.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Kolainiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 359 psl.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Kolainiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 175 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Kolainiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 604 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kolainiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 353
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- Kolainiai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 463 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kolainių žemėlapiai Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.