Koprofagija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Koprofagija (angl. coprophagia, iš gr. copros 'išmatos' + phagein 'ėsti, ryti')) - ekologinis reiškinys, kai mintama kitų gyvūnų išmatomis.

Koprofagija pagal būdingumą būna trejopa:

koprofagija yra rūšiai būdingas maitinimosi būdas, kūno sandara, fiziologija, elgsena tam pritaikyti. Tokia koprofagija būdinga mėšlavabaliams, mėšlinėms musėms (Scathophagidae) ir kt.
koprofagija yra proginis maitinimosi būdas, kai tam tikromis aplinkybėmis gyvūnams tai naudinga. Specialių prisitaikymų tokie gyvūnai neturi. Pvz., yra žinoma, kad poliarinės lapės (lot. Alopex lagopus) žiemą, stingant maisto, tundroje kartais seka paskui žmones ir radusios ėda išmatas.
koprofagija kaip patologinis iškrypimas. Pasitaiko žmonėms, sergantiems kai kuriomis psichikos ligomis. Tokia elgsena nėra koprofagija biologine prasme, kadangi tai elgesio sutrikimas, kurio funkcija nėra maitinimasis.

Cekotrofija nėra koprofagija (nors cekotrofiniai gyvūnai ėda savo išmatas), kadangi jos atveju išmatos yra ne maisto (energijos) šaltinis, o virškinimo būdo ypatumas, palengvinantis celiuliozės virškinimą.

Žolėdžių mėšlo koprofagija

Ekologinėse sistemose susidaro dideli kiekiai žolėdžių mėšlo, kadangi didžioji dalis augalinio pašaro celiuliozės lieka nesuvirškinta. Žolėdžių mėšlas yra kaloringas (tebeturi daug energijos), todėl žmonės jį išdžiovintą naudoja kaip kurą (kiziakas), o kai kurie organizmai naudoja kaip maisto šaltinį. Dideli žolėdžių mėšlo kiekiai, nuolat susidarantys savanų, stepių ir kitų panašių biomų biogeocenozėse, buvo ir yra atsinaujinantis maisto išteklis, tad atsirado nemažai organizmų, besispecializuojančių misti žolėdžių mėšlu. Specializuotiems koprofagams būdinga:

gebėjimas ieškoti kartais retai išmėtyto maisto
gebėjimas virškinti mėšlo celiuliozę.

Mėsėdžių ir visaėdžių išmatų koprofagija

Mėsėdžių išmatų gamtoje susidaro gerokai mažesni kiekiai, nes:
a) gyvūnėdžiai sudaro nedidelę gyvūnų dalį ekosistemose, todėl ir jų išmatų susidaro nedaug,
b) gyvūnėdžių maistas lengvai suvirškinamas, todėl iš maisto susidaro gerokai mažesnis kiekis išmatų.
Šių gyvūnų išmatos gerokai mažiau kaloringos, jose nėra vyraujančios medžiagos (kaip kad celiuliozė žolėdžių mėšle). Dėl visų šių priežasčių neatsirado gyvūnų, specializuotų misti gyvūnėdžių mėšlu, ir juo minta gyvūnai, kurie minta įvairiomis atmatomis.

„Sėjamoji“ koprofagija

Yra nemažai rūšių (drambliai, pandos, koalos, hipopotamai ir kt.), kuriose jaunikliai suėda nedidelį kiekį suaugusiųjų mėšlo, kad jų virškinimo sistema „užsisėtų“ reikiamomis bakterijomis (naujagimių žarnynai būna visiškai sterilūs), padedančiomis virškinti augalinį maistą ir sudarančiomis reikiamą žarnyno bakterinę florą.