Lubos
Lubos – viršutinė sienas jungianti patalpos konstrukcija. Gali būti apatinė perdangos arba stogo dalis arba po ja pakabinta atskira konstrukcija (kabamosios lubos). Paprastai lubos gyvenamuose būstuose, nesudėtingos konstrukcijos pastatuose būna horizontalios, kartais (pvz., bažnyčiose, rūmuose) – erdvinės (skliautinės, kevalinės).
Lubos gali būti įvairiai dekoruojamos (tinkuojamos, dengiamos medinėmis, plastikinėmis, izoliacinėmis lentelėmis, puošiamos karnizais, raižytais ornamentais, reljefais, kesonais, tapomos). Ypač puošnios būna bažnyčių, mečečių, rūmų lubos, gausiai puošiamos freskomis, tapyba. Lubose įtaisomi šviestuvai, ventiliatoriai, gaisro apsaugos sistemos ir pan.
I tūkstm. pr. lietuvių būstų lubos buvo daromos iš suglaustų ir moliu apglaistytų karčių. Nuo XIV a. mūrinėse pilyse, bažnyčiose, visuomeniniuose pastatuose lubos dažniausiai buvo skliautinės. XVI a. būta medinių kesoninių lubų. Nuo XVIII a. gyvenamuosiuose namuose dengtos pjautinių lentų lubos, nuo XX a. pr. – suleistų pjautinių lentų, vėliau ir tinkuotos, dažytos, apdailinėmis medžiagomis apmuštos ar apklijuotos lubos.[1] XXI a. pr. plinta įtempiamos, gipso kartono lubos.
Mitologinėje vaizdinijoje namo lubos (ir stogas) prilyginami galvai (kiaušui) ir dangui.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Algimantas Jonas Nakas. Lubos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ Dainius Razauskas. „Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis Archyvuota kopija 2020-07-13 iš Wayback Machine projekto.“. Sovijus, 2019, t. 7, nr. 2.
