Nalibokai

Apie kaimą Naugarduko rajone žr. Nalibokai (Naugardukas).

Nalibokai bltr. Налі́бакі, rus. Налибоки
Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia Nalibokuose

Nalibokai 53°45′43″š. pl. 26°28′19″r. ilg. / 53.762°š. pl. 26.472°r. ilg. / 53.762; 26.472 (Nalibokai)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Minsko sritis
Rajonas	Stolbcų rajonas

Gyventojų (2009^[1])	515

Nalibõkai ^[2] (bltr. Налібакі, rus. Налибоки) – agromiestelis vakarų Baltarusijoje. Apylinkės centras, administraciškai priklauso Minsko srities Stolbcų rajonui. Kaimas įsikūręs viduryje Nalbokų girios, šiam miškų masyvui duodamas vardą. Automobiliniai keliai į Ivančių, Ščiorsus ir Stolbcus. Veikia ikimokyklinio ugdymo įstaiga ir vidurinė mokykla, kultūros namai.

Istorija

Nalibokų girios teritorija nuo XIV a. priklausė LDK. 1555 m. kovo 17 d. Nalibokus iš Šemetų ir Zančių nusipirko Mikalojus Radvila Juodasis, kuris juos paveldėjimo teise perleido savo sūnui Žemaičių seniūnui Stanislovui Radvilai. Su pirkiniu buvo teisinių problemų, bylos nagrinėjimas tęsėsi iki pat 1597 m. Nalibokų dvaras su aplinkiniais kaimais buvo įjungtas į Radvilų valdomą Nesvyžiaus ordinaciją.

Po Trečiojo ATR padalijimo Nalibokai atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, įėjo į Vilniaus gubernijos Ašmenos apskritį.^[3] 1849 m. kunigaikštytė Stefanija Radvilaitė ištekėjo už generolo Piotro Vitgenšteino ir jos kraitį – Nalibokų girią – ėmė valdyti Vitgenšteinai. Judviejų duktė susituokė su kunigaikščiu Hohenlohe, kuris netrukus Nalibokų dvarą pardavė versliškai nusiteikusiems broliams Falc–Feinams. Šie suskubo sausinti pelkėtas vietas, iškasė nemažai iki šių dienų išlikusių kanalų.

Po Pirmojo pasaulinio karo Nalibokai priklausė Lenkijai, kaip valsčiaus centras įėjo į Naugarduko vaivadiją, o 1939 m. atsidūrė Baltarusijos TSR. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai kaimo žydus suvarė į getą. Dauguma jų buvo sušaudyti, o daliai pavyko pabėgti pas Girios partizanus. Aktyviai veikė Armijos Krajovos pogrindiniai būriai. 1943 m. tarybiniai partizanai įvykdė baudžiamąją operaciją prieš okupantus, kurios metu žuvo ir civiliai gyventojai.

2009 m. suteiktas agromiestelio statusas.

Religinis gyvenimas

Žinomas Vilnijos kraštotyrinkas Napoleonas Riauba rašė, kad jau 1440 m. girioje stovėjo krikščionių koplyčia. Varšuvos Istorijos ir etnologijos instituto bendradarbis Dagnoslavas Demskis 1992–1994 m. ekspedicijos metu užrašė vietinę legendą. Pagal ją, pirmąją koplyčią pastatė ATR valdovas Žygimantas Augustas, sėkmingai išsigelbėjęs medžioklės metu. Statinys iškilo ant kalvos, kurioje pagonys garbino medžioklės deivę Žvorūną – toje vietoje vėliau ir buvo pastatyta pirmoji bažnyčia.^[4]^[5]

Raštiška informacija apie seniausią, Alberto Stanislovo Radvilos funduotą, katalikų bažnyčią siekia 1636 m. Pašventinta Šv. Baltramiejaus vardu, šimtmečių bėgyje ji keletą kartų buvo rekonstruota. Parapija apėmė didžiulį Nalibokų miškų masyvą, Rusijos akademiko Piotro Kepeno 1857 m. duomenimis parapijiečių daugumą sudarė lietuvių tikintieji.^[6] 1907 m. bažnyčioje kunigavo garsus lietuvių visuomenės veikėjas Alfonsas Petrulis. 1943 m. medinė šventovė sudegė.

1936 m. iškilo nauja, mūrinė katalikų bažnyčia. Konsekruota Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo vardu ji taip pat nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, 1994 m. buvo atstatyta ir grąžinta tikintiesiems (apie 1990 m. veikė laikinoji koplyčia).

Ūkinė veikla

Aplinkinės dirvos yra smėlėtos, nederlingos. Didelio susidomėjimo sulaukė randama balų rūda. Jau XVIII a. antrojoje pusėje kaimo kaimynystėje Radvilos ją pradėjo kasti ir lydyti geležį pastatytose krosnyse. Dokumentaliai patvirtinta, kad 1795 m. ir 1820 m. Nalibokuose veikė potašo fabrikėlis. XX a. balų rūdos atsargas tyrė geologas Janas Voicechovskis.

Visgi labiausiai kaimas išgarsėjo savo stiklo gamyba – 1722 m. LDK kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos našlė Ona Kotryna Sanguškaitė Nalibokuose įsteigė pirmąją dabartinės Baltarusijos teritorijoje manufaktūrą. Beveik pusantro šimtmečio laikotarpyje buvo gaminami krištolo šviestuvai ir kielikai, stalo indai. Fabrikas uždarytas 1862 m., jo produkcija išliko muziejų rinkiniuose.

Nemažai nalibokiečių vertėsi medžiokle, jie kunigaikščiams Radviloms tarnavo vedliais ir varovais. Kaimo centre stovėję medžioklės rūmai išgyveno per visuotinį gaisrą, bet buvo nugriauti 1948 m.

Žymūs žmonės

John Stanley Miszuk (g. 1940 m.) – amerikiečių ledo ritulininkas

Šaltiniai

↑ http://pop-stat.mashke.org/belarus-census/minskaja.htm
↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Naliboki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 369 psl. (lenk.)
↑ Dagnoslaw Dembski. Naliboki i Puszcza Nalibocka – zarys dziejow i problematiki // Etnografia Polska, T. XXXVIII: 1994, Z.1-2, psl. 66 Archyvuota kopija 2015-01-22 iš Wayback Machine projekto.
↑ Dagnoslaw Dembski. Naliboki i Puszcza Nalibocka – zarys dziejow i problematiki // Etnografia Polska, T. XXXVIII: 1994, Z.1-2, psl. 71 Archyvuota kopija 2015-01-22 iš Wayback Machine projekto.
↑ Kazys Pakštas. Keletas samprotavimų apie lietuvių ribas // Aidai

[1] ttps://pop-stat.mashke.org/belarus-census/minskaja.htm

[2] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[3] Naliboki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 369 psl. (lenk.)

[4] Dagnoslaw Dembski. Naliboki i Puszcza Nalibocka – zarys dziejow i problematiki // Etnografia Polska, T. XXXVIII: 1994, Z.1-2, psl. 66 Archyvuota kopija 2015-01-22 iš Wayback Machine projekto.

[5] Dagnoslaw Dembski. Naliboki i Puszcza Nalibocka – zarys dziejow i problematiki // Etnografia Polska, T. XXXVIII: 1994, Z.1-2, psl. 71 Archyvuota kopija 2015-01-22 iš Wayback Machine projekto.

[6] Kazys Pakštas. Keletas samprotavimų apie lietuvių ribas // Aidai

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]