Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia

Kitos reikšmės – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

55°21′48″š. pl. 22°13′54″r. ilg. / 55.36336°š. pl. 22.23159°r. ilg. / 55.36336; 22.23159

Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia

Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Tauragės
Savivaldybė	Tauragės rajonas
Gyvenvietė	Pagramantis
Adresas	J. Mažeikos g. 12
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta (įrengta)	1774 m.
Stilius	liaudies architektūra

Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Pagramančio miestelyje, prie kelio Šilalė–Tauragė, Akmenos kairiajame krante. Liaudies architektūros formų. Bažnyčios statinių kompleksas yra architektūros ir dailės paminklas, patenkantis į Pagramančio regioninio parko bei Akmenos kraštovaizdžio draustinio teritorijas.^[1] Be bažnyčios, jam priklauso varpinė, šventoriaus tvora su vartais, koplytėlės, klebonijos statiniai.

Istorija

Pagramantyje bažnyčia pastatyta 1774 m. Pagramančio dvaro savininko Žemaičių vyskupo Jono Lopacinskio rūpesčiu. XVIII a. pabaigoje įkurta parapija. Pirmuoju klebonu ir parapijos įkūrėju laikomas kunigas Radvilavičius. Jam tarnaujant atlikti pirmieji bažnyčios remonto ir atnaujinimo darbai. 1791 m. konsekruota atnaujinta bažnyčia.

Bažnyčios vizitacijos akte medinė varpinė minima dar 1792 m. Tuo metu ji buvo pereinama, su dvivėrėmis durimis priešinguose fasaduose. XIX a. viduryje varpinės pastatas rekonstruotas.

Bažnyčios šventorius buvo apjuostas rąstine tvora. 1843 m. pastatyta nauja tvora iš lauko akmenų, joje įkomponuotos Kryžiaus kelio stočių koplytėlės. Šalia šventoriaus, už bažnyčios, buvo įsikūręs Pagramančio dvaro palivarkas, tapęs klebonijos sodyba. Pagramančio dvaras šaltiniuose minimas nuo 1774 m. Sovietmečiu sodyba buvo nacionalizuota ir priklausė vietiniam kolūkiui. Tuo metu teritorijoje pastatyta naujų ūkinių pastatų. Po 1990 m. grąžinta parapijai. Sodyboje išlikę XIX a. statyti pastatai: klebonija, svirnas, rūsys, gyvenamas namas.

XIX a. netoli bažnyčios buvo pastatyta špitolė, o vėliau ir parapijos mokykla.

Architektūra

Pagramančio bažnyčios^[2] pastatas iki mūsų dienų išlaikė XVIII a. antrosios pusės Žemaitijos medinėms šventovėms būdingas paprastas, bet išraiškingas architektūros formas. Liaudies architektūros formų, lotyniško kryžiaus formos plano. Bažnyčia vienanavė, su transeptu, trisiene apside ir dviem bokšteliais virš centrinės ir rytinės bažnyčios dalių. Stogo forma - valminė, apsidės stogo – piramidinė trišlaitė. Stogų danga - skardos lakštai su užlankstais. Po skarda yra išlikusi senoji medinė danga. Fasadai apdailinti horizontalaus (apatinėje dalyje) ir vertikalaus apkalimo medinėmis lentomis su lentjuostėmis.

Bažnyčioje yra išlikusių XVIII a. pabaigos puošybos elementų: trys mediniai altoriai su drožiniais, baliustrada priešais didįjį altorių, sakykla, klauptai, klausyklos, vargonų choras su vėliau įmontuotu instrumentu. Išsaugoti du XVIII a. arnotai, kurių vienas pasiūtas iš Slucko juostų.^[3] Sienas, lubas puošia ornamentinė tapyba, trafaretinis, embleminis dekoras ir polichromijos fragmentai. Navoje, transepte ir presbiterijoje įstatyti vitražiniai langai. Didysis „Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos“ altorius įtaisytas ant dviejų pakopų pakylos. Jis su tabernakuliu, keturiomis skulptūromis, paveikslu, skulptūriniu reljefu ir drožiniais.^[4] Įrengti du šoniniai altoriai: kairysis – „Šv. Antano Paduviečio“, dešinysis – „Nukryžiuotojo“.

Varpinė^[5] stačiakampio formos plano, dviejų tarpsnių. I tarpsnio sienos surdėtos iš medinių rąstų, II tarpsnio – karkasinės konstrukcijos. Pakabinti du varpai, nulieti iš mišrios medžiagos. Pirmasis, manoma, kilęs iš Rytų Prūsijos, pažymėtas data „1775“, antrasis – iš Žemaitijos, XVIII a. I p.

Šventoriuje yra trys mūrinės paprastų formų koplytėlės, restauruotos 1990 m. Jose stovėjusios originalios skulptūros dingo 1966–1973 m. laikotarpiu. Šventorių taip pat puošia trys mediniai koplytstulpiai su skulptūromis, kurie jau sovietiniais metais buvo pripažinti dailės paveldo vertybėmis.

Vargonų choras su medinių tekintų baliustrų tvorele, paremtas dvejais mediniais kvadratinio skerspjūvio stulpais. Į balkoną pakylama mediniais laiptais prienavyje. Vargonai sudaryti iš instrumento ir vieno tarpsnio prospekto. Jų amžius siekia XIX a. antrąją pusę. Vargonų prospekto stilius - istorizmas, instrumento – romantizmas. Griežykla sumontuota vargonų spintos kairiajame šone (žiūrint nuo altoriaus). Vargonai 1 manualo, su pedalais, 9 registrų. Registrų ir klaviatūrų traktūra mechaninė. Įrengtos išilginės, kėgelinės sistemos oro skirstymo dėžės, dumplės.