Paulius Galaunė
| Paulius Galaunė | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1890 m. sausio 25 d. Pageležiai, Ukmergės apskritis |
| Mirė | 1988 m. spalio 18 d. (98 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Tėvas | Konstantinas Galaunė |
| Motina | Emilija Rutkauskaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė, Kazimiera Galaunienė |
| Vaikai | Dievainis, Dalia |
| Veikla | muziejininkas, dailės istorikas ir kritikas, grafikas, pedagogas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Paulius Galaunė (tikr. vardas Povilas, slap. Visuomis, Paulius Trakelis, 1890 m. sausio 25 d. Pagelažiuose, Ukmergės apskritis – 1988 m. spalio 18 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.[1]) – Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, grafikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, nusipelnęs meno veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tėvas pašto kalvis Konstantinas Galaunė (Holovnia) kaustė arklius, meniškais metalo ornamentais apkaustydavo kraitines skrynias, gamino spynas ir apkaustus senoviniams ginklams. K. Galaunė buvo kadaise garsios bajorų giminės, gavusios karaliaus privilegiją ir turėjusios herbą, ainis. Motina Emilija Kutkauskaitė dirbo pas ūkininkus, buvo žinoma apylinkės verpėja, margaspalvių drobių audėja. Šeimoje gimė dešimt vaikų, užaugo penkios dukterys ir trys sūnūs.
P. Galaunė lankė Veprių liaudies mokyklą, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Mokyklą baigė 1902 m., trejų metų kursą išklausęs per dvejus metus. 1904 m. išvyko į Peterburgą, įstojo į realinės gimnazijos ketvirtąją klasę. 1910–1913 m. studijavo Peterburgo psichoneurologinio instituto Humanitarinių mokslų fakultete. 1910–1912 m. lankė Dailei skatinti draugijos piešimo mokyklą, mokėsi privačiose dailės studijose, dalyvavo pirmosiose Lietuvių dailės parodose, dirbo žurnale „Aušrinė“. Po Pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburge rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų registravimu ir grąžinimu į Lietuvą. Grįžęs iš Rusijos 1918–1919 m. dėstė Vilniaus gimnazijoje.[2]
1918 m. susipažino su Adele Nezabitauskaite, garsios Nezabitauskių-Zabičių giminės atžala. 1919 m. sausio 12 d., po kelių mėnesių draugystės, juos sutuokė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.[3] 1962 m. žmonai mirus 1967 m. vedė antrąkart, žmona Kazimiera Galaunienė.[4]
1919–1923 m. dirbo Valstybės muziejuje Kaune. Dėstė Aukštuosiuose piešimo kursuose. 1920 m. vienas Lietuvių kūrėjų meno draugijos įkūrėjų ir narys.
Muziejinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1923–1924 m. gyveno Paryžiuje, studijavo Luvro mokykloje. Grįžęs į Lietuvą rūpinosi išlikusių meno kolekcijų rinkimu, išvežtų dailės ir kultūros vertybių grąžinimu Lietuvai, Čiurlionio galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba; 1924–1936 m. šios galerijos vedėjas, 1936–1944 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, 1944–1949 m. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. Antrojo pasaulinio karo metais rūpinosi Čiurlionio muziejaus vertybių išsaugojimu.
1919–1925 m. ir 1930–1935 m. Valstybės archeologijos komisijos narys. Teikė visokeriopą paramą Lietuvos kraštotyros muziejams, buvo jų mokslinių tarybų narys. 1930 m. vienas iš Knygos mėgėjų draugijos įkūrėjų. 1935–1940 m. TSRS tautų kultūrai pažinti draugijos narys.
Surengė liaudies meno kūrinių parodas Italijoje (1925 m.), Prancūzijoje (1927 m.), Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje (1931 m.), rengė (su kitais) lietuvių profesionaliosios dailės ekspozicijas Paryžiaus (1937 m.), Niujorko (1939 m.) pasaulinėse parodose. Pirmasis inicijavo bažnytinio meno, ekslibrisų parodas Lietuvoje ir užsienyje (1928 m. Belgija). Rūpinosi istorijos, archeologijos, architektūros paminklų apsauga. Kaupė, tyrė, sistemino tautodailės ir profesionaliosios dailės kūrinius.[5]
Pedagoginė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1925–1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 m. Lietuvos universitetas), 1940–1951 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas, 1940–1946 m. Meno istorijos, 1947–1949 m. Muzeologijos katedros vedėjas. 1945–1950 m. Vilniaus dailės instituto dėstytojas, nuo 1925 m. docentas.
Mokėjo lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]P. Galaunė formavo nacionalinės dailės istorijos ir kritikos profesinius pagrindus. Sukūrė fantastinio turinio, secesijos bruožų grafikos kūrinių, knygų viršelių ir iliustracijų, vinječių, ekslibrisų, pašto ženklų, apipavidalino žurnalų ir knygų. 1910–1987 m. paskelbė 430 publicistinių, mokslinių straipsnių bei studijų įvairiais Lietuvos dailės ir kultūros klausimais.
Išleido M. K. Čiurlionio, Mečislovo Bulakos, Aleksejaus Kravčenkos, Adomo Galdiko kūrinių katalogų.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvių kryžiai, 1926 m.,
- Ex-librisas Lietuvoje, 1926 m.,
- Vilniaus meno mokykla, 1928 m.,
- Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930 m., švedų kalba su J. Vienožinskiu 1931 m.; prancūzų kalba 1934 m.
- Lietuvių liaudies skulptūros problemos, 1932 m.,
- Lietuvos knygos meno raidos metmenys 16-17 a., 1941 m.,
- Lietuvos grafika XVI–XIX a. / Lietuvių kultūros istorija t. 3, 1961 m.
- Senosios tapybos katalogas, sudarė, 1926 m.,
- Lietuvių liaudies raižinių katalogas, sudarė, 1927 m.
- Lietuvių liaudies menas, 6 albumai, parengė, 1956–1968 m.
- Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, straipsnių rinkinys, su kitais, 1938 m.
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1930 m. Prancūzijos Garbės legiono ordinas,
- 1931 m. Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinas,
- 1932 m. Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinas,
- 1938 m. Švedijos karaliaus 3-ojo laipsnio Vazos ordinas,
- 1938 m. Belgijos karaliaus Leopoldo II ordino Komandoro laipsnis
- 1960 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas,
- 1970 m. LTSR valstybinė premija,
- 1970 m. LTSR liaudies dailininkas.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Zita Žemaitytė. Paulius Galaunė, monografija, 1988 m.
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1976 m. LTSR Kultūros ministerija įsteigė Respublikinę Pauliaus Galaunės vardo premiją, skirtą geriausiems Lietuvos tautodailininkams.
- Lietuvos kino studijoje sukurtas dokumentins filmas „Paulius Galaunė“ (rež. Stasys Dargis).
- 1990 m. sausio 27 d. minint P. Galaunės 100-ąsias gimimo metines, Pageležiuose, prie kelio Jonava-Ukmergė pastatytas tautodailininko Rimo Zinkevičiaus sukurtas stogastulpis.
- 1990 m. ant namo Kaune (Vydūno al. 2) atidengta memorialinė lenta (skulpt. Stasys Žirgulis).
- 1993 m. Aleksote jo vardu pavadinta gatvė.[6]
- 1996 m. gruodžio 14 d. A. ir P. Galaunių namuose, pastatytuose 1934 m. (projekto aut. archit. Arnas Funkas, tech. priežiūrą vykdė inž. Nikolajus Mačiulskis), atidarytas muziejus. Šiuose namuose ilgą laiką gyveno Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas ir valstybės veikėjas Kazys Bizauskas (1892–1941).[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kraštiečiai[neveikianti nuoroda]
- ↑ Irena Dobrovolskaitė. Paulius Galaunė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 330 psl.
- ↑ http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=252
- ↑ http://www.kamane.lt/lt/atgarsiai/kita/kitatgarsis216[neveikianti nuoroda]
- ↑ VLE, VI, 330 p.
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=GALAUN%CB%20%20PAULIUS Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.renkuosipats.lt/index.php?cid=1&nshow=676&lang=lt