Tocharai
Tocharai − senovės tauta, kalbėjusi indoeuropiečių kilmės tocharų kalbomis ir gyvenusi teritorijose Rytų Turkestane (dab. Kinijos Sindziango provincija) bent iki VIII a. Paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą dalis jų migravo per dabartinės Kirgizijos, Uzbekijos, Tadžikijos ir Afganistano teritorijas. Šie tocharai laikomi kušanų protėviais.
Tocharai yra ryčiausia žinoma indoeuropiečių atšaka.
Pavadinimai ir ryšiai su juedži
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tocharų pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos (gr. Τόχαροι). Graikai tocharais vadino vėlesnę jų atšaką, su kuria susidūrė paskutiniaisiais amžiais pr. m. e. Baktrijos regione. Pastaroji dėl čia gyvenusių tocharų vadinta Tocharistanu. Maždaug tuo metu pavadinimas prigijo ir kitose senojo pasaulio tautose. Pvz., indų šaltiniuose ši tauta buvo žinoma kaip Tušara (kiti variantai: Tuṣāra, Tuḥkhāra, Tukkhāra). Kinai šiems Baktrijos tocharams naudojo terminą Didieji juedži arba Tuhuolo (kin. 吐火羅).
Spėjama, kad tocharai buvo identiški ar beveik identiški Tarimo baseine gyvenusiai etninei grupei, kuri kinų šaltiniuose vadinta juedži (kin. 月支, pinyin: yuèzhī ar ròuzhī, spėjamas senasis tarimas Tok-war). Nors nėra galutinai įrodytas juedži tapatumas su tocharais, yra svarių argumentų, paremiančių šią hipotezę. Pvz., tibetiečiai šiuos Tarimo baseino gyventojus vadino thod-kar. VI−VIII a. tiurkų šaltiniuose Tarimo baseino gyventojų kalba buvo vadinama twqry, ir šia kalba išlikę rašytiniai tekstai yra indoeuropietiški. Be to, archeologiniai radiniai (pvz., Tarimo mumijos) bei freskose vaizduojami žmonės parodo, kad vietos gyventojai buvo kaukazoidai, kas irgi patvirtina jų indoeuropietišką kilmę.
Nėra tiksliai žinoma, kaip tocharai vadino save. J. P. Mallory spėja, kad bent jau VI−VIII a. tocharai, gyvenę Tarimo baseino vakaruose, save vadino kuśiññe, o baseino rytuose − ārśi. Douglas Q. Adams iškelia prielaidą, kad tocharai galėjo vadinti save ākñi.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarimo baseino tocharai (juedži)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Archeologiniai tyrimai sieja tocharų protėvius su Afanasjevo kultūra (3500–2500 m. pr. m. e. Ilio baseine), ir spėjama, kad čia tocharų kalbos atsiskyrė nuo bendrojo indoeuropietiškojo substrato. Vėliau šios kultūros nešėjai migravo į pietus, t. y. Tarimo baseiną[1]. Vėlesnė (I tūkst. pr. m. e.) Tarimo baseino gyventojų raida siejama su Guši kultūra. Su tocharais siejamos ir Tarimo mumijos, datuojamos III a. pr. m. e. ir rastos Nijos oazėje Tarimo baseine. Šioms mumijoms būdingi kaukazoidiniai bruožai.
Pirmieji paminėjimai kinų šaltiniuose apie juedži yra randami VII a. pr. m. e. enciklopedijoje Guanzi (kin. 管子, pinyin: Guǎnzi), kur jie minimi gyvenantys vakarų krašte ir tiekiantys kinams nefritą. Tai buvo viena svarbiausių regiono prekių. Kinų šaltiniuose minimų juedži gyvenamos vietos tapatinamos su dabartinėmis Gansu ir Sindziango provincijomis, ypač Tarimo baseinu. Kinų mitologijos Kalnų ir jūrų knyga mini vakaruose gyvenančius baltaodžius žmones ilgais plaukais.
Iki paskutiniųjų amžių prieš mūsų erą vietos gyventojai suformavo daug smulkių prekybinių miestų-valstybių, kurie tapo žinomi kaip 36 vakarų valstybės. 174 m. pr. m. e. šiaurinių klajoklių Šiongnu vadas Modu užpuolė juedži Tarimo baseine ir nusiaubė vietos miestus, išžudė daug vietos gyventojų. Tai sukėlė jų migracijas, tačiau dalis tocharų liko gyventi vietoje, valdomi atskirų klajoklių tautų, o vėliau ir Kinijos Han dinastijos. Per visą tą laiką vyko sparti krašto tiurkizacija. Paskutinės žinios apie tocharus Tarimo baseine yra iš VIII a. Spėjama, kad juos galutinai asimiliavo uigūrai, maždaug tuo metu nukariavę kraštą.
Tocharų migracijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
174 m. pr. m. e. įvykę klajoklių tautų užkariavimai Tarimo baseine sukėlė masinį tocharų išsikėlimą. Kinų šaltiniai mini, kad dalis jų išsikėlė į Tibeto plynaukštę, kur buvo asimiliuoti (jie vadinami mažaisiais juedži), o didžioji dalis migravo į šiaurės vakarus (jie vadinami didžiaisiais juedži). Apie šį išsikėlimą kinų metraštis „Istoriko užrašai“ (Shiji, 123 skyrius) rašo: „Yuedži iš pradžių gyveno teritorijose tarp Qilian, ar Tianšanio ir Dunhuango, bet kuomet pralaimėjo šiongnu, jie išsikėlė tolyn į vakarus, už Dajuano, kur jie užpuolė ir nukariavo Daxia žmones ir įkūrė karaliaus rūmus šiauriniame Gui upės krante“.
Pirmiausia didieji juedži nukariavo sakus (kin. sai), gyvenusius Ilio slėnyje, ir tai sukėlė sakų migracijas į pietus. 155 m. pr. m. e. juedži buvo išstumti kitos klajoklių genties − vusunių, ir migravo toliau į pietus, kur apgyvendino istorinį Sogdo regioną (dab. Uzbekija): 145 m. pr. m. e. jie sudegino Okso Aleksandrijos miestą.
Kinų keliautojas Zhang Qian, lankęsis regione tuo metu, rašo: „Didieji juedži gyvena 2 ar 3 tūkst. li (832−1247 km) į vakarus nuo Dajuano, į šiaurę nuo Gui upės. Jie ribojasi su Daxia pietuose, su Anxi vakaruose, su Kangdžu šiaurėje. Jie yra klajokliai, migruojantys iš vietos į vietą su savo bandomis, o jų papročiai panašūs į šiongnu. Jie turi 100 ar 200 tūkstančių lankininkų.“[2].
124 m. pr. m. e. juedži kariavo ir su partais, ir užmušė jų karalių Artabaną I. Šio įvykio aprašyme jie jau žinomi kaip tocharai. Netrukus jie persikėlė per Amudarją ir nukariavo Graikų-baktrų karalystę, klestėjusią dab. šiauriniame Afganistane. Strabonas (11-8-1) aprašo šį įvykį, minėdamas tocharus kartu su kitomis Baktrijos gentimis.
Baktrijoje tocharai išbuvo per visą I a. pr. m. e. Jie gretai perėmė helenistinę kultūrą, introdukavo iš Indijos sklindantį budizmą. Yra minimos penkios atskiros jų gentys, vadovaujamos vadų, tituluojamų yabgu. Šios gentys buvo šiumi (kin. 休密, pinyin: Xiūmì) Vachano kalnuose, guišuangai (kin. 貴霜, pinyin: Guishuang) Badachšano regione, šuangmi (kin. 雙靡, pinyin: Shuangmi) Šughnano apylinkėse, šidunai (kin. 肸頓, pinyin: Xidun) Balcho regione, ir dumi (kin. 都密, pinyin: Dūmì) Termezo regione[3]. Dėl tocharų hegemonijos nuo to laiko Baktrija pradėta vadinti Tocharistanu.
Baktrijoje tocharai nesunaikino vietinės civilizacijos, kadangi kinų šaltiniai ir I a. pr. m. e. mini klestinčius miestus ir intensyvią prekybą su vietos gyventojais. Tuo metu tocharai pamažu plėtė teritorijas į pietryčius, pirmiausia atimdami Hindukušo teritorijas iš indo-graikų. Tai galėjo įvykti apie 70 m. pr. m. e. Tocharai atsilaikė prieš kitas agresyvias vietos tautas, pirmiausia indo-skitus.
Pačioje I a. pradžioje tocharų teritorijos buvo konsoliduotos į valstybę. Tai įvyko, kuomet viena iš penkių genčių − Badachšano guišuangai − suvienijo visas gentis ir sritis. Nuo tada jie graikų ir indų šaltiniuose yra vadinami kušanais, o jų imperija − Kušanų imperija. Kinų šaltiniuose net ir po to aptinkamas pavadinimas juedži. Imperijai žlugus IV a. kušanai buvo galutinai asimiliuoti ir išnyko.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tocharai išvystė skirtingas kultūras Tarimo baseine ir Sogdo-Baktrijos regione.
Tarimo baseino tocharai šnekėjo bent dviem žinomomis tocharų kalbomis, vadinamomis A (Turfano) ir B (Kučos), kurios išsivystė iš bendros prokalbės, kaip spėjama, egzistavusios Tarimo baseine bent I tūkst. pr. m. e. Visi žinomi tocharų kalbos šaltiniai randami iš V−VIII a. Jie užrašyti specialiu tocharų raštu, kuris yra kilęs iš brahmi. Tarimo baseino tocharai, bent jau vėlyvuoju laikotarpiu buvo budistai ir patyrė stiprią įtaką iš Indijos. Kadangi jie didžiąją dalį savo istorijos (nuo II a. pr. m. e.) buvo valdomi kitų valstybių, arba gyveno susimaišę su kitomis tautomis (dažniausiai tiurkų kilmės) duomenų apie jų kultūrą nėra išlikę daug. Nepaisant to, Tarmo baseine iki VIII a. klestėjusi savita kultūra yra tapatinama su tocharais, ir kartais vadinama tocharų civilizacija. Ji galutinai sunaikinta IX a., visiškai tiurkizavus kraštą.
Sogdo-Baktrijos tocharai išvystė kultūrą I a. pr. m. e. Manoma, kad jie jau nekalbėjo tocharų kalba, o perėmė vietinę iranėnų kilmės baktrų kalbą. Lygiai taip, jie absorbavo ir kopijavo helenistinės, o vėliau budistinės kultūros pasiekimus. Tarp jų maišėsi ir pynėsi graikų, Vidurinės Azijos klajoklių ir indų kultūros įtakos, vėliau davę pradžią Kušano imperijos serindiniam menui. Svarbiausi radiniai iš Baktrijos tocharų kultūros yra įvairios monetos. Dauguma jų buvo kaldinamos kopijuojant graikiškas monetas (Graikų-baktrų ir Indo-graikų stiliaus). Buvo kopijuojami net graikiški užrašai, kuriuose pasitaiko ir klaidų.
Tolesnė Baktrijos tocharų palikuonių kultūros raida nuo pirmųjų mūsų eros amžių susijusi su Kušanų imperijos kultūra.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Mallory, J. P.; Mair, Victor H. 2000. The Tarim Mummies: Ancient China and the Mystery of the Earliest Peoples from the West. London: Thames & Hudson.
- ↑ Watson, Burton. Trans. 1993. Records of the Grand Historian of China: Han Dynasty II. Translated from the Shiji of Sima Qian. Chapter 123: "The Account of Dayuan, " Columbia University Press. Revised Edition. ISBN 0-231-08166-9; ISBN 0-231-08167-7 (pbk.), p. 234.
- ↑ Hill, John E. 2009. Through the Jade Gate to Rome: A Study of the Silk Routes during the Later Han Dynasty, 1st to 2nd Centuries CE. BookSurge, Charleston, South Carolina. pp. 318–350.