Pereiti prie turinio

Vokietijos suvienijimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šis straipsnis apie 1871 m. Vokietijos žemių suvienijimą į Vokietijos imperiją. Apie 1990 m. Rytų ir Vakarų Vokietijos susivienijimą į dabartinę Vokietiją skaitykite straipsnyje Vokietijos susivienijimas.

Vokietijos suvienijimas (vok. Deutsche Einigung) į politiškai ir administraciškai integruotą valstybę oficialiai įvyko 1871 m. sausio 18 d., Veidrodžių salėje, Versalio rūmuose Prancūzijoje. Vokietijos žemių valdovai, išskyrus Austriją, susirinko paskelbti Prūsijos karalių Vilhelmą I iš Vokietijos imperatoriumi po prancūzų kapituliacijos Prancūzijos-Prūsijos kare. Faktiškai Vokietijos valstybių vienijimas jau buvo prasidėjęs anksčiau per formalius ir neformalius aljansus tarp vokiečių valstybių valdovų. Skirtingi vokiečių valstybių interesai beveik šimtmetį trukdė vienijimosi procesui, kuris prasidėjo Napoleono karų laikotarpiu, kai 1806 m. buvo panaikinta Šventoji Romos imperija ir ėmė stiprėti vokiečių nacionalizmas.

1871 m. susivienijimo aktas tebuvo vienas epizodas ilgame vienijimosi procese. Šventosios Romos imperijos imperatorius dažnai vadintas "Visų Vokietijų imperatoriumi". Nuo Karolio Didžiojo laikų Rytų Frankų karalystė buvo valdoma per hercogystes, kurios daugeliu atveju buvo de facto savarankiškos valstybės. Didžioji šalies dalis buvo kalnuota ir geografiškai atskirtos teritorijos ilgą laiką suformavo ir išlaikė kultūrinius, kalbinius ir religinius skirtumus. Tik XIX a. transporto ir komunikacijų plėtra šiuos regionus vėl ėmė artinti vieną prie kito. Europos liberalizmas siūlė intelektualų pagrindą susivienijimui, metant iššūkį dinastiniams ir absoliutinio valdymo socialinės ir politinės organizacijos modeliams.

Vokietijos imperija 1871-1918. Nuotraukoje yra pavaizduotas Kleindeutsch, mažesnės Vokietijos be Austrijos, variantas.

Šventoji Romos imperija, jungusi daugiau nei 500 nepriklausomų valstybių, buvo panaikinta, kai 1806 m. rugpjūčio 2 d. imperatorius Pranciškus II atsisakė sosto per karą su Trečiąją koalicija. Ekonominiu aspektu Prūsijos Zollverein (muitų sąjungos) sukūrimas 1818 m. ir jos vėlesnis išsiplėtimas įtraukiant ir kitas Vokietijos Konfederacijos žemes, sumažino konkurenciją tarp valstybių.

Po 1866 m. Austrijos-Prūsijos karo, kurį laimėjo Prūsija O. fon Bismarkas prijungė prie Prūsijos kai kurias teritorijas ir 1867 m. su kitomis vokiečių valstybėmis įkūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą ir tapo jos kancleriu. Į šią valstybių sąjungą Austrija jau neįėjo. Į Šiaurės Vokietijos sąjungą neįėjo ir kelios pietinės Vokietijos valstybės, kurios priešinosi suvienijimui tokia forma. Nesutarimai tarp protestantiškų Šiaurės Vokietijos valstybių ir katalikiškų prietinių žemių buvo stiprūs nuo Reformacijos laikų. Tikybiniu vokiečių susiskaldymu XVII a. ypač naudojosi Prancūzija ir ilgą laiką jis trukdė Vokietijos susivienijimui.


   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Stilius, vertimo klaidos, neperskaitomi beprasmiškis sakiniai
Jei galite, sutvarkykite.


Pagrindinė laiko juosta

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • 1797: Pirmoji Prancūzijos respublika aneksuoja kairiąją Reino pakrantę, Pirmosios antiprancūziškos koalicijos karo pasekoje;
  • 1802: Prieš tai minėtos Prancūzijos įvykdytos aneksacijos yra patvirtintos jai laimėjus Antrosios koalicijos karą;
  • 1804: Austrijos Pranciškus I paskelbia Austrijos imperiją, pasekoje Napoleono Bonaparto Pirmosios Prancūzijos imperijos paskelbimo 1804-ais;
  • 1806: Pasekoje Trečiosios koalicijos karo, Napoleonas I aneksuoja kelias rytų Reino teritorijas, pakeičia Šventąją Romos imperiją į Reino konfederaciją (prancūzų satelitinė valstybė);
  • 1807: Prūsija praranda pusę teritorijos pasekoje Ketvirtosios koalicijos karo;
  • 1815: Po Napoleono pralaimėjimo, Vienos Kongresas sujungia vokiečių valstybes į Vokiečių konfederaciją, kuriai vadovauja Austrijos imperija;
  • 1819: Karlsbado įsakai užgniaužia visas pan-Germaniškas veiklos formas tam, kad išvengtų 'Vokiečių valstybės' sukūrimo; Prūsijos karalystė, kita vertus, inicijuoja mainų sąjunga su kitomis Konfederacijos valstybėmis;
  • 1834: Prūsijos vadovaujama muitų sąjunga išsivysto į Zollverein, kuriai priklauso beveik visos Konfederacijos narės, išskyrus Austriją;
Germanija, Vokietijos personifikacija, Phillippo Veito freskoje (1834-36). Ji laiko skydą su Vokietijos Konfederacijos herbu. Skydai, ant kurių ji stovi, simbolizuoja septynių Šventosios Romos imperijos elektokratų herbus.
  • 1848: Sukilimai Vokiečių Konfederacijoje, pavyzdžiui Berlyne, Drezdene ir Frankfurte, priverčia Prūsijos karalių Frydrichą Vilhelmą IV paskelbti Konfederacijos konstituciją. Tuo metu, 1848 m. sukuriamas Frankfurto parlamentas, kuris bando paskelbti suvienytą Vokietiją, bet jam sukliudo Vilhelmas IV. Vieningos Vokietijos klausimas su Kleindeutschland sprendimu (neįtraukiant Austrijos) ar vadinamosios Großdeutsch (su Austrija) pradėjo kilti.
  • 1850: Erfurto sąjunga buvo trumpai trukęs vokiečių valstybių unijos federacijos formatu bandymas, pasiūlytas Prūsijos karalystės. Erfurto Sąjungos parliamentas (Erfurter Unionsparlament), trukęs nuo 1850 m. kovo 20 d. iki balandžio 29 d., pradėjo darbą ankstesniame Augustinijos vienuolyne Erfurte. Sąjunga niekada netapo realybe ir buvo visiškai nužeminta Olmutzo susitarimu (Olmützer Punktation), sutartimi tarp Prūsijos ir Austrijos, pasirašyta 1850 m. lapkričio 29 d., kuria Prūsija paliko Erfurto sąjungą ir priėmė Vokietijos Konfederacijos, su Austrijos vadovavimu, sugrįžimą.[1][2]
  • 1861–62: Karalius Vilhelmas I tampa Prūsijos karaliumi ir 1862 m. rugsėjo 23 d. paskiria Ottą fon Bismarką ministru prezidentu ir užsienio reikalų ministru (). Bismarkas palaiko 'kraujo ir švino" taktiką kuriant suvienytą Vokietiją, valdomą Prūsijos;
  • 1864: Danijos-Prūsijos karas prasideda, kai Prūsija paprotestavo prieš Šlėzvigo inkorporaciją į Danijos karalystę. Otas fon Bismarkas tyčia įtraukia Austrijos imperiją į šį karą. Austrijos-Prūsijos pergalė lėmė Šlėzvigą, šiaurinę dalį, valdomą Prūsijos ir Holšteiną, pietinę dalį, valdomą Austrijos, 1864-ųjų Vienos sutartimi;
  • 1866: Bismarkas apkaltina Austrijos imperiją keliant neramumus Šlėzvgie. Prūsijos kariuomenė įžengia į Austrijos valdomą Holšteiną ir perima visą Šlėzvigo-Holšteino kontrolę. Austrija paskelbia Prūsijai karą ir, po Austrijos-Prūsijos (Septynių savaičių) karo, yra nugalėta. Pragos sutartimi (1866) Vokiečių konfederacija yra išardoma ir Prūsija sukuria Šiaurės Vokietijos sąjungą, kuriai priklauso visos vokiečių valstybės išskyrus pro-prancūziškąsias, pietinės Bavarijos, Badeno ir Viurtembergo karalystes;
  • 1870: Kai Prancūzijos imperatorius Napoleonas III pareikalauja Reino žemių teritorijos dėl jo neutralumo per Austrijos-Prūsijos karą, Bismarkas panaudoja Ispanų dinastijos klausimą (1868) ir Emso telegramą (1870) kaip galimybę inkorporuoti pietines žemes. Napoleonas III paskelbia karą Prūsijai;
  • 1871: Prancūzijos-Prūsijos karas baigiasi Prūsijos armijos įvykdytu Paryžiaus, Antrosios Prancūzijos imperijos sostinės, užėmimu. Bavarija, Badenas ir Viurtembergas yra inkorporuojami į Šiaurinės Vokietijos sąjungą Frankfurto sutartimi (1871). Bismarkas paskelbia karalių Vilhelmą I, tada jau kaiserį Vilhelmą I, naujosios suvienytos Vokietijos (Vokietijos reicho) lyderiu, neįtraukiant Austrijos. Su vokiečių armiją pasiliekančią Paryžiuje, Napoleonas III išardo Prancūzų imperiją ir nauja respublika, Trečioji Prancūzijos Respublika, yra sukuriama Adolphe Thiers.

Vokiškai kalbanti centrinė Europa ankstyvajame XIX amžiuje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1806 m., vokiškai kalbanti centrinė Europa buvo sudaryta iš daugiau nei 300 politinių darinių, iš kurių dauguma priklausė arba Šventajai Romos imperijai arba plačiai Habsburgų dinastijos dominijai. Žemės skyrėsi dydžiu – nuo mažų ir sudėtingų princų Hehenlohe šeimos valdų iki didelių, tiksliai apibrėžtų teritorijų kaip Bavarijos ir Prūsijos karalystės. Skyrėsi ir valdžios formos: laisvieji imperiniai miestai, taip pat besiskiriantys vienas nuo kito dydžiu, kaip galingasis Augsburgas ir mažytis Veilas prie Štato; bažnytinės teritorijos, besiskiriančios dydžiu ir įtaka, kaip turtingoji Reichenau abatija ir galingoji Kelno arkivyskupystė; ir dinastinės valstybės kaip Viurtembergas. Šios žemės (arba jų dalys – ir Habsburgų monarchija, ir Hohenzolernų Prūsija turėjo teritorijų už imperijos ribų) sudarė Šventosios Romos imperiją, kuriai vienu metu priklausė net 1000 darinių. Nuo penkioliktojo amžiaus, su keliomis išimtimis, imperijos kurfiurstai išrinkdavo vienas po kito Habsburgų šeimos galvas į Šventosios Romos imperatoriaus sostą. Tarp vokiškai kalbančių valstybių, Šventosios Romos imperijos administraciniai ir teisiniai mechanizmai suteikė erdvę konfliktams tarp žemdirbių ir žemės savininkų, tarp ir viduje jurisdikcijų, išspręsti. Per imperinių ratų (Reichskreise) organizavimą, grupė šalių sujungdavo išteklius ir skatino regioninius ir organizacinius interesus, įskaitant ekonominį bendradarbiavimą ir karinę apsaugą.[3]

Šventosios Romos Imperijos žemėlapis 1789-aisias. Žemėlapis yra dominuojamas Habsburgų monarchijos (oranžinė) ir Prūsijos karalystės (mėlyna). Parodoma ir daug mažų valstybių (dauguma yra per mažos pavaizduoti žemėlapyje).

Antrosios koalicijos karas (1799–1802 m.) su Napoleonu Bonapartu baigėsi imperinės ir sąjungininkų armijos pralaimėjimu. Lunéville (1801) ir Amiens (1802) sutartys, 1803-ųjų Mediatizacija perkėlė dideles Šventosios Romos imperijos dalys į dinastines valstybes ir supasaulietino bažnytines teritorijas. Dauguma imperinių miestų dingo iš politinio ir teisinio žemėlapio, o tenais gyvenančios visuomenės priklausė kitiems valdovams. Šis perkėlimas ypač padidino Viurtembergo ir Badeno teritorijas. 1806-ais, po sėkmingos Prūsijos invazijos ir Prūsijos ir Rusijos pralaimėjimo Jėnos mūšiuose, Napoleonas padiktavo Pressburgo sutartį, kuria užbaigė Šventosios Romos imperijos egzistavimą.[4]

Vokiškojo nacionalizmo iškilimas Napoleoninėje sistemoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valdant Prancūzijos imperijai (1804–1814 m.), populiarus vokiškasis nacionalizmas klestėjo reorganizuotose vokiečių valstybėse. Dalinai dėl bendros patirties, nors ir valdomi prancūzų, įvairūs pateisinimai iškilo „Vokietijai“ kaip vienai valstybei identifikuoti. Kaip vokiečių filosofas Johann Gottlieb Fichte yra pasakęs:[5]

Pirmosios, originalios ir tikrosios natūralios šalių sienos yra be abejonės jų vidinės sienos. Tuos, kurie kalba ta pačia kalba, pati gamta sujungti daugybe nematomų ryšių, dar prieš prasidedant bet kokiam žmonių menui. Jie supranta vienas kitą ir turi galią tęsti šį supratimą daugiau ir aiškiau. Jie priklauso drauge ir yra pagal gamta neišskiriami, vienas ir tas pats.
Leipcigo mūšio atminimo monumentas, pastatytas kovos šimtmečiui 1913-ais paminėti. Paminklas švenčia vokiečių pergalę prieš Napoleoną.

Bendra kalba galbūt galėjo būti matoma kaip šalies pagrindas, bet šiuolaikiniai devynioliktojo amžiaus Vokietijos istorikai pastebi, kad prireikė daugiau nei vien lingvistinių panašumų šiems keliems šimtiems politinių darinių suvienyti.[6] Vokiškai kalbančios centrinės Europos patirtys prancūzų dominavimo metais prisidėjo prie bendro tikslo išvaryti prancūzų įsiveržėlius ir atgauti savo žemių kontrolę. Napoleono kampanijų Lenkijoje (1806–1807 m.) būtinumas, Iberijos pusiasalis, vakarinė Vokietija ir imperatoriaus katastrofiška invazija į Rusiją (1812) panašiai nuvylė daug vokiečių, princų ir žemdirbių. Napoleono kontinentinė sistema beveik sugriovė centrinės Europos ekonomiką. Žygyje į Rusiją dalyvavo beveik 125 000 karininkų iš vokiečių žemių ir šios armijos praradimas įkvėpė daug vokiečių, iš ir aukštesniosios ir žemesniosios klasių, įsivaizduoti centrinę Europą, nepriklausomą nuo Napoleono įtakos.[7] Studentų milicijų, kaip Lützow nepriklausomųjų padalinių, įkūrimas pateikė šios tendencijos pavyzdžių.[8] Sutriuškinimas Rusijoje atlaisvino prancūzų pančius Vokietijos princams. 1813-aisiais Napoleonas pabandė vėl įtraukti Vokietijos žemes į prancūzų įtakos zoną. Sekantis Išsilaisvinimo karas kulminavosi Leipcigo mūšyje, kitaip vadiname Tautų mūšiu. 1813 m. spalį daugiau nei 500 000 kovotojų kovėsi nuožmiame trijų dienų mūšyje – ilgiausioje Europos sausumos kovoje devynioliktame amžiuje. Mūšis baigėsi Austrijos, Prūsijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicijos pergale ir baigė prancūzų dominavimą rytų Reine. Sėkmė paskatino sąjungininkes išvaryti Napoleoną per Reiną, jo armija ir vyriausybė sugriuvo ir pergalinga koalicija įkalino Napoleoną Elbos saloje. Per trumpą Napoleono sugrįžimą, žinomą kaip Šimtas dienų (1815) septintosios koalicijos pajėgos, įskaitant ir anglų sąjungininkių armiją, vadovaujant Velingtono grafui ir Prūsijos armijos vadui Gebhardui fon Blücheriui, laimėjo Vaterlo mūšį (1815 06 18).[9] Svarbi Blücherio pajėgų rolė, ypač po priverstinio pasitraukimo iš Linji lauko dieną prieš, padėjo pakeisti kovos eigą į prancūzų nesėkmę. Prūsijos kavalerija pasekoje galutinai sumušė prancūzus birželio 18-osios vakarą. Iš vokiečių perspektyvos, Blücherio armijos veiksmai Vaterlo, ir sujungtos pastangos Leipcige, pateikė pasididžiavimo ir entuziazmo šaltinį.[10] Ši interpretacija tapo pagrindine Borusijos mito sukūrimo dalimi, detaliai išaiškinta proprūsiškų nationalistų istorikų vėlesniame devynioliktajame amžiuje.[11]

Centrinės Europos reogranizacija ir Vokiškojo dualizmo iškilimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nugalėjus Napoleoną, Vienos kongresas įtvirtino naują Europos politinę-diplomatinę sistemą paremtą jėgų balansu. Ši sistema reorganizavo Europą į įtakos sferas, kurios kartais neatitiko įvairių tautų interesų, įskaitant vokiečius ir italus.[12]Apskritai, padidinta Prūsija ir kitos 38 valstijos, sudarytos iš 1803-ais ankesuotų teritorijų, buvo įtrauktos į Austrijos imperijos įtakos sferą. Kongresas įkūrė Vokiečių konfederaciją (1815–1866 m.), vadovaujamą Austrijos, kurioje buvo „Federalinis Kongresas“ (vadintas Bundestagu, paskirtų atstovų asamblėja) susirenkantis Frankfurte. Pabrėžiant tradicinę Habsburgų imperinę rolę, Austrijos imperatoriai tapo tituluotais parlamento prezidentais.

Vokietijos Konfederacijos herbas

Tačiau primestas Austrijos viešpatavimas nesuprato Prūsijos XVIII amžiaus iškilimo imperinėje politikoje. Nuo tada, kai kurfiurstas Brandeburgo princas pasiskelbė Prūsijos karaliumi to šimtmečio pradžioje, jų teritorija didėjo dėl karų ir paveldėjimų. Prūsijos tvirtybė ypač pasirodė per Austrijos įpėdinystės karą ir Septynerių metų karą Frydricho II valdymo laikais.[13] Kai Marija Teresė ir Juozapas II bandė atkurti Habsburgų viešpatavimą Šventosios Romos imperijoje, Frederikas sukūrė Fürstenbund (princų sąjungą) 1785-ais.

Austrijos-Prūsijos dualizmas buvo įsišaknijęs imperinėje politikoje. Šio jėgų balanso manevrai buvo įkūnyti per Bavarijos įpėdinystės karą, vadintą bendrinėje kalboje Bulvių karu. Net ir žlugus Šventosios Romos imperijai, šis rungtyniavimas įtakojo nacionalistinių judėjimų 19-ame amžiuje augimą.[14]

Reorganizacijos problemos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant Kongreso nomenklatūros, ši institucija neturėtų būtų laikoma kaip atstovaujanti, populiari, išrinkta atstovų grupė. Daugelis valstijų neturėjo konstitucijų, o tose, kurios buvo, kaip Badeno didžiosios kunigaikštystės, balsavimo teisė buvo reguliuojama griežtų žemės reikalavimų, dėl kurių tik maža dalis vyrų galėjo balsuot[15]i. Taip pat šis nepraktiškas sprendimas neatspindėjo naujojo Prūsijos statuso schemoje. Nors Prūsijos armija pralaimėjo 1806-ais Jėnos mūšyje, ji buvo pergalinga Vaterlo, dėl ko Prūsijos lyderiai tikėjosi turėti svarią galią Vokietijos politikoje.[16]

1817-ųjų spalį apie 500 studentų susirinko pademonstruoti norą susivienyti Vartburgo pilyje, kurioje Martinas Liuteris ieškojo prieglbosčio prieš tris šimtmečius. Vartburgas buvo pasirinktas dėl jo simbolinės sąsajos su vokiečių nacionaliniu charakteriu. Šiuolaikinis, spalvotos medienos graviravimas.

Vokiečių nacionalizmo kilimas, paveiktas vokiečių patirties Napoleono metais, iš pat pradžių siejamas su liberalizmu, pakeitė politinius, socialinius ir kultūrinius santykuis tarp vokiečių valstijų[17]. Šiame kontekste, galima surasti nacionalizmo šaknis Napoleono laikuose.[18]Burschenshaft studentų organizacijos ir masinės demonstracijos (pavyzdžiui, [[Vartburgo pilis} Vartburgo pilyje]] 1817-ųjų spalį), prisidėjo prie augančio vienybės jausmo tarp vokiškai kalbančių vidurio Europiečių. Taip pat, Išsilaisvinimo karo pažadai, neišpildyti pasiekus taiką, sukėlė išrinktos valdžios bei platesnio dalvavimo politiniame procese troškimą. Studentiškų organizacijų agitacija leido konservatyviems lyderiams – Klemensui Meternichui – bijoti tautinio sentimento iškilimo. Vokiečių dramatisto Augusto fon Kotzebue nužudymas 1819-ųjų kovą, įvykdytas radikalių studentų siekiančių susivienijimo, buvo pasektas Karslbado įsakų, trukdančių intelektualiai nacionalizmo vadovybei, paskelbimu 1819 m. rugsėjo 20 d. Klemensas Vencelis Lotaras fon Meternichas,ą,[19]

Meternichas sugebėjo panaudoti konservatyviųjų pyktį dėl nužudymo priėmimui įsako, sumažinančio spaudos laisvę bei liberalius ir nacionalistinius judėjimus. To pasekoje, Burschenchaften draugijos turėjo pasitraukti į pogrindį, jų leidinių kiekis buvo sumažintas, spaudos ir privačios korespondencijos cenzūra – sugriežtinta, akademinė kalba ribojama – universiteto profesoriai neteko teisės skatinti nacionalistines diskusijas. Joseph fon Görres rašė savo pamflete Deuschland und die Revolution (Vokietija ir revoliucija) (1820), kad yra neįmanoma ir nenorima riboti viešąją kalbą reakciniais metodais.[20]

Ekonominis bendradarbiavimas: Vokietijos mainų sąjunga

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar viena institucija, buvusi ypač svarbi vienijant vokiečių valstybes, Vokietijos muitų sąjunga, padėjo pasiekti ekonominio suvienijimo. Sukurta Prūsijos finansų ministro Hans von Bülow kaip Prūsijos mainų sajunga 1818-ais, Vokietijos mainų sąjunga sujungė daug Prūsijos ir Hohencolern'ų teritorijų. Per kitus trisdešimt (ir daugiau) metų prie jos prisijungė ir kitos vokiečių valstybės. Sąjunga padėjo sumažinti protektionistinius barjerus tarp vokiečių žemių, ji ypač pagerino žaliavų ir gaminių transportavimą, nes buvo daug lengviau vežioti produktus ir pigiau pirkti, transportuoti ir parduoti žaliavas. Tai buvo svarbu augantiems industriniams centrams, kurie daugiausia buvo susitelkę Prūsijos regionuose – Reino krašte, Saro ir Rūro slėniuose [21]. Valstybės, esančios toliau nuo pakrantės, prisijungė prie mainų sąjungos anksčiau. Buvimas sąjungos nare rūpėjo labiau pietinėms valstybėms, kadangi išoriniai sąjungos tarifai nebeleido prieigos prie pajūrio be papildomų mokesčių (o prieiga reiškė galimybę prekiauti tarptautiniu lygmeniu). Todėl 1836-ais visos piečiau Prūsijos esančios šalys, išskyrus Austriją, buvo prisijungusios prie sąjungos [22].

Vokietijos konfederacijos ribos. Mėlyna - Prūsija, Austrija-Vengrija - geltona, kitos teritorijos - pilka.

Kita vertus, pajūrio valstybės, kurios neturėjo sienų tarptautinei prekybai, nenorėjo, kad klientai ir gamintojai būtų varginami importo mokesčių, mokamų patenkant į Vokietijos muitų sąjungos zoną. Hanoveris 1834-ais įkūrė savo muitų sąjungą – „Mokesčių sąjungą“ (Steuerverein) ir kartu su Brunsviku ir Oldenbergu – 1836-ais. Išoriniai tarifai gaminiams ir užjūrio žaliavoms buvo žemesni nei Vokietijos muitų sąjungoje. Brunsvikas prisijungė prie Vokietijos muitų sąjungos 1840-ais, o Hanoveris ir Oldenburgas – 1854-ais [23].

Piešinys atspindi satyrinę pastabą apie muitų sienų buvimą daugumoje Vokietijos valstybių apytiksliai 1834-aisias. Kai kurios valstybės buvo tokios mažos, kad vežiotojai turėdavo išimti ir sudėti savo gaminius į vežimus du-tris kartus per dieną.

Po Austrijos-Prūsijos karo 1866-ais, Šlezvigas, Holšteinas ir Lauenburgas buvo prijungti prie Prūsijos ir kartu prie Vokietijos muitų sąjungos. Dvi Meklenburgo valstybės ir Hamburgo bei Bremeno miestai-valstybės prisijungė vėliau, nes jų prekyba stipriau rėmėsi tarptautiniais ryšiais. Meklenburgo žemės prisijungė 1867-ais, Brėmenas ir Hamburgas – 1888 m.[24].

Keliai ir geležinkeliai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. pradžioje Vokietijos kelių kokybė nuolat prastėjo. Vietiniai ir užsienio keliautojai skundėsi dėl Heerstraßen, karinio kelio, skirto lengvesniam armijos judėjimui, būklės. Tačiau kai Vokietijos keliai nustojo būti naudojami karinėms reikmėms, jų kokybė pagerėjo. Kieto paviršiaus kelių Prūsijoje padaugėjo nuo 3 800 kilometrų 1816-ais iki 16 600 kilometrų 1852-ais. Keliavimas vandeniu taip pat pagerėjo. 1846 m. 180 garinių laivų plaukiojo Vokietijos upėmis ir Bodeno ežere, kanalų tinklas apėmė Dunojaus, Vėzerio bei Elbės upes [25].

Didelę įtaką turėjo geležinkelis. Vokiečių ekonomistas Friedrichas Listas pavadino geležinkelius ir muitų sąjungą „Siamo dvyniais“, taip pabrėždamas svarbų ryšį tarp jų [26]. Antrosios imperijos istorikai vadino geležinkelius pirmaisiais suvienytos valstybės ženklais. Patriotas rašytojas Vilhelmas Raabe rašė: "Vokietijos imperija buvo sukurta kartu su pirmojo geležinkelio sukonstravimu." [27] Tačiau ne kiekvienas sutiko geležinį monstrą su entuziazmu. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III nematė jokio privalumo atvykti iš Berlyno į Potsdamą keliomis valandomis greičiau, o Metternichas visiškai atsisakė važiuoti su traukiniu. Kiti diskutavo ar geležinkeliai buvo „blogis“, pavojingas kraštovaizdžiui: Nikolo Lenaus 1838-ųjų poema An den Frühling („Pavasariui“) pabrėžė, kaip traukiniai sugadino Vokietijos miškų tylumą.[28]

Bavarijos Liudvigo geležinkelio linija pirmoji sujungė Niurnbergą ir Fiurtą 1835-aisias. Nors ji buvo tik 6-ių kilometrų ilgio ir veikė tik dienos šviesoje, ji buvo ir populiari, ir pelninga. Per trejus metus, buvo pastatytas 141 kilometras geležinkelio linijų, iki 1840-ųjų – 462 kilometrai, o iki 1860-ųjų – 11 157 kilometrai. Kadangi nebuvo geografiškai centralizuotos organizacinės detalės (kaip sostinė), linijos buvo tiesiamos voratinkliais, jungiant miestus ir prekybos vietas regionuose, regionus su didesniais regionais ir taip toliau. Kai geležinkelių tinklas išsiplėtė, tapo pigiau transportuoti produktus: 1840-aisiais, 18 pfeningų už tonos pervežimą kilometrą, o 1870-aisias – 5 pfeningai. Geležinkelio įtaka buvo iškart pastebima. Pavyzdžiui, žaliavos galėjo keliauti per Rūro sritį be poreikio sustoti ir pakeisti transporto priemonę. Keliavimas traukiniais pakeitė miestų vaizdą ir žmonių keliavimo būdą. Nors kai kurios nuošalyje esančios vokiečių provincijos buvo neprijungtos iki 1890-jų, dauguma gyventojų ir gamybos centrų buvo sujungti tarpusavyje geležinkeliu iki 1865 m.[29]

Geografija, patriotizmas ir kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kelionėms tampant lengvesnėms, greitesnėms ir pigesnėms, vokiečiai pradėjo matyti vienybę ne tik savo kalboje. Broliai Grimai, kurie išleido didžiulį žodyną pavadinimų „Grimas“, taip pat sudarė rinkinį pasakų ir mitų, kurie pabrėžė paraleles tarp pasakojimų skirtinguose regionuose [30]. Karlas Baedekeris parašė informacines knygeles skirtingiems Centrinės Europos miestams ir regionams, kuriuose nurodė vietas apsistoti, lankytinas vietas bei užrašė trumpą pilių, mūšio laukų, žymių pastatų ir žymių žmonių istorijas. Jo giduose taip pat buvo paminėti ir atstumai, vengtini keliai bei rekomenduotini pasivaikščiojimo takai.[31]

Vokiečių kalbos regionas (įskaitant Olandų kalbą, Šiaurės fryzų kalbą ir Liuksemburgiečių kalbą ), pagrįstas devyniolikto amžiaus kalbos žemėlapiais su vokiečių kalbos salomis. Pavaizduota su dabartinėmis Europos valstybių sienomis.

Augusto Hofmano fon Fallerslebeno žodžiai išreiškė ne tik lingvistinę, bet ir geografinę vokiečių vienybę: „Deutschland, Deutschland über Alles“ dainoje, oficialiai pavadintai Das Lied der Deutschen ( „Vokiečių daina“), Fallerslebenas kvietė vokiečių žemių valdovus pripažinti vienybę reiškiančius vokiečių bruožus [32]. Kitos patriotinės dainos kaip Makso Schenckenburgerio Die Wacht am Rhein („Reino stebėjimas“), paskatino atidžiau pažvelgti į geografinę padėtį, neapribojant „vokietiškumo“ ties bendra kalba. Schneckenburgeris parašė Die Wacht am Rhein kaip specifinį patriotinį atsakymą į prancūzų teigimus, kad Reinas buvo „natūrali“ Prancūzijos rytinė siena. Pasakymu „Brangi tėvyne, brangi tėvyne, nusiramink / Reinas stebimas tikrai“, ir tokia poetine poezija kaip Nikolajaus Bekerio Das Rheinlied („Reinas“), vokiečiai buvo skatinami ginti savo tėvynę.

Vormärz ir devynioliktojo amžiaus liberalizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vormärz arba "prieš kovą" - periodas prieš 1848-ųjų revoliucijas Vokietijoje, prasidėjusias kovo mėnesį. Laikotarpį charakterizavo Austrijos ir Prūsijos pavaldinės valstybės bei spaudos draudimas. Šiuo periodu išaugo Europos liberalizmas, fokusavęsis ties ekonominėmis, socialinėmis ir politinėmis problemomis. Dauguma Europos liberalų Vormärz laikotarpiu siekė suvienijimo nacionaliniu pagrindu, skatino perėjimą į kapitalismą bei stengėsi išplėsti vyrų balsavimo teisę, kartu su kitomis problemomis. Liberalų "radikalumas" priklausė nuo to, kurią poziciją jie propagavo vyrų balsavimo teisės atžvilgiu: ar palaikė platesnę, labiau radikalią balsavimo teisės sampratą.

Hambacho festivalis: liberalus nacionalimas ir konservatyvi reakcija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant konservatyvių draudimų, vienybės idėjos buvo susietos su platesnės balsavimo teisės reikalavimu vokiškai kalbančiose šalyse. Hambacho festivalyje, įvykusiame 1832-ųjų gegužę, dalyvavo daugiau nei 30 000 žmonių minia.[33] Festivalis buvo reklamuojamas kaip mugė,[34] o jo dalyviai šventė brolybės, liberalizmo ir nacionalinės vienybės idėjas. Šventėjai susirinko žemutiniame mieste ir minioje žingsniavo link Hambacho pilies griuvėsių, esančių virš mažo Hambacho miestelio, Palatinate provincijoje Bavarijoje. Dalyviai nešėsi vėliavas, mušė būgnus, dainavo. Prie pilies minia žygiavo nuo ryto iki vidurdienio. Atvykę prie pilies įėjimo, dalyviai klausėsi nacionalistų oratorių kalbų, kurių politinis spektras driekėsi nuo konservatyvių iki radikalių. Kalbų turinys parodė aiškų skirtumą tarp vokiečių nacionalizmo 1830-aisiais ir prancūzų nacionalizmo liepos revoliucijoje - vokiečių nacionalizmas fokusavosi ties žmonių švietimu. Kai tauta bus pakankamai išugdyta, tada nacionalistai pasieks savo tikslus. Hambacho retorika pabrėžė taikią vokiečių nacionalizmo prigimtį - tikslas buvo ne statyti barikadas, kuo pasižymėjimo "prancūziška" nacionalizmo forma, bet skatinti emocinių tiltų tarp grupių kūrimą.[35]

Pro-nacionalistinių pažiūrų dalyviai žygiuoja į Hambacho pilies griuvėsius 1832-aisiais. Studentai ir keli profesionalai, jų antrosios pusės sudarė daugumą dalyvių. Žmonės nešė pogrindžio Burschenschaft organizacijų vėliavą, kuri vėliau tapo modernios Vokietijos vėliavos pagrindu.

Kaip ir 1819-aisiais po Kotzebue nužudymo, Meternichas pasinaudojo demonstracijomis Hambache konservatyviai socialinei politikai įgyvendinti. "Šeši straipsniai", paskelbti 1832-ųjų irželio 28-ą, dar kartą patvirtino monarchinės viršenybės principą. Liepos penktą Frankfurto parlamentas nubalsavo priimti papildomus dešimt straipsnių, sugriežtinančių spaudos draudimo, politinių organizacijų veiklos ir visuomeninės veiklos taisykles. Narės sutiko atsiųsti karinę pagalbą bet kuriai vyriausybei, kuriai iškilo maišto grėsmė.[36]Princas Vrde vadovavo pusei visos Bavarijos armijos, kuri buvo nusiųsta į Palatinate "numalšinti" provinciją. Keli Hambacho oratoriai buvo suimti, tarydti ir įkalinti. Vienas iš jų, Karlas Heinrichas Briugemanas (1810-1887), teisės studentas ir slaptos Burschenschaft organizacijos atstovas, buvo išsiųstas į Prūsiją, kur jis buvo nubaustas mirties bausmes, bet vėliau išteisintas.[37]

Vokiečių karikatūra, išjuokianti Karlsbado taisykles, kurios suvaržė žodžio teisę.

Liberalizmas ir atsakas į ekonomines problemas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keli faktoriai trukdė nacionalizmo augimui vokiečių valstybėse. Keli iš jų buvo politinė kompeticija tarp Vokietijos konfederacijos narių, ypač tarp austrų ir prūsų, socialinis-ekonominis varžymasis tarp komercinių darbininkų ir senųjų žemvaldžių aristokratų interesų. Buvo ir gamtos sukeltų kliūčių, tarp kurių yra 1830-ųjų ir 1840-ųjų sausra bei 1840-ųjų maisto krizė. Tolimesnės kliūtis iškilo dėl perėjimo į industrializaciją ir pramoninę gamybą. Ieškodami darbo žmonės palikdavo kaimus ir mažus miestelius dirbti savaitės metu miestuose, grįžtant dienai su puse savaitgaliais.[38]

Paprastų žmonių gyvenamosios vietos kaita dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių priežasčių, ekonominis nuosmukis besikeičiančioje ekonomikoje, meteoroliginės katastrofos - faktoriai, prisidėję prie augančių problemų centrinėje Europoje.[39] Daugumos vyriausybių nesugebėjimas suvaldyti 1840-ųjų maisto krizės privedė prie bulvių derliaus užkrato amarais (susijusio su didžiuoju airių badu). Keli blogo oro sezonai skatino daugumą manyti, kad turtingieji ir galingieji nesidomi jų problemomis. Valdantieji buvo susirūpinę augančiu maištu, politine ir socialine agitacija tarp darbininkų, inteligentsijos nepasitenkinimu. Jokie metodai - spaudos draudimas, baudos, įkalinimas, ištrėmimas - nebegalėjo, atrodo, numalšinti kritikos. Taip pat tapo aišku, kad ir Austrija, ir Prūsija troško būti bet kokio įvyksiančio suvienijimo lyderėmis - kiekviena jų sukliudytų kitos šansus pasiekti suvienijimą.[40]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Blackbourn, David (1997). The Long Nineteenth Century: A History of Germany, 1780-1918. Oxford: Oxford University Press.
  2. ↑ Mai, Gunter (2000). Die Erfurter Union und das Erfurter Unionsparlament 1850. Köln: Böhlau.
  3. ↑ Allen Vann, James (1975). The Swabian Kreis: Institutional Growth in the Holy Roman Empire 1648–1715 (Studies Presented to International Commission for the History of Representative and Parliamentary Institutions. leid.). Bruxelles. p. Vol. LII.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  4. ↑ A. Kann, Robert (1974). History of the Habsburg Empire: 1526–1918. Los Angeles. p. 221.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  5. ↑ Fichte, Johann Gottlieb (1808). Adress to the German Nation.
  6. ↑ Sheehan, pp. 384–387.
  7. ↑ Jakob Walter, and Marc Raeff. The diary of a Napoleonic foot soldier. Princeton, N.J., 1996.
  8. ↑ Sheehan, pp. 384–387
  9. ↑ Although the Prussian army had gained its reputation in the Seven Years' War, its humiliating defeat at Jenaand Auerstadt crushed the pride many Prussians felt in their soldiers. During their Russian exile, several officers, including Carl von Clausewitz, contemplated reorganization and new training methods. Sheehan, p. 323.
  10. ↑ Sheehan, pp. 322–323.
  11. ↑ David Blackbourn and Geoff Eley. The peculiarities of German history: bourgeois society and politics in nineteenth-century Germany. Oxford & New York, 1984, part 1; Thomas Nipperdey, German History From Napoleon to Bismarck, 1800–1871, New York, Oxford, 1983. Chapter 1.
  12. ↑ Sheehan, pp. 398–410; Hamish Scott, The Birth of a Great Power System, 1740–1815, US, 2006, pp. 329–361.
  13. ↑ Sheehan, pp. 398–410
  14. ↑ Jean Berenger. A History of the Habsburg Empire 1700–1918. C. Simpson, Trans. New York: Longman, 1997, ISBN 0-582-09007-5. pp. 96–97.
  15. ↑ Lloyd Lee, Politics of Harmony: Civil Service, Liberalism, and Social Reform in Baden, 1800–1850, Cranbury, New Jersey, 1980.
  16. ↑ Lloyd Lee, Politics of Harmony: Civil Service, Liberalism, and Social Reform in Baden, 1800–1850, Cranbury, New Jersey, 1980.
  17. ↑ L.B. Namier, (1952) Avenues of History. London, ONT, 1952, p. 34.
  18. ↑ Nipperdey, pp. 1–3.
  19. ↑ Sheehan, pp. 407–408, 444.
  20. ↑ Sheehan, pp. 442–445
  21. ↑ Sheehan, pp. 465–467
  22. ↑ Keller,Wolfgang and Shiue,Carol (University of Colorado, NBER, and CEPR) The Trade Impact of the Customs Union, Pub. University of Colorado, 5 March 2013; pp.10 and 18
  23. ↑ Ploeckl, Florian. The Zollverein and the Formation of a Customs Union, Discussion Paper no. 84 in Economic and Social History series, publ by Nuffield College, Oxford;Page 23; Nuoroda tikrinta from www.nuff.ox.ac.uk/Economics/History March 2017; p.23
  24. ↑ Keller,Wolfgang and Shiue,Carol (University of Colorado, NBER, and CEPR) The Trade Impact of the Customs Union, Pub. University of Colorado, 5 March 2013; pp.10 and 18
  25. ↑ Sheehan, p. 465.
  26. ↑ Sheehan, pp. 467–468.
  27. ↑ Sheehan, p. 469.
  28. ↑ Sheehan, p. 458.
  29. ↑ Sheehan, pp. 466–467.
  30. ↑ They traced the roots of the German language, and drew its different lines of development together. The Brothers Grimm online. Joint Publications.
  31. ↑ (in German) Hans Lulfing, Baedecker, Karl[permanent dead link], Neue Deutsche Biographie (NDB). Band 1, Duncker & Humblot, Berlin 1953, p. 516 f.
  32. ↑ (in German) Peter Rühmkorf, Heinz Ludwig Arnold, Das Lied der Deutschen Göttingen: Wallstein, 2001, ISBN 3-89244-463-3, pp. 11–14.
  33. ↑ Sheehan, pp. 610–613.
  34. ↑ Sheehan, p. 610.
  35. ↑ Sheehan, p. 612.
  36. ↑ Sheehan, p. 613.
  37. ↑ Sheehan, pp. 610–613.
  38. ↑ David Blackbourn, Marpingen: apparitions of the Virgin Mary in nineteenth-century Germany. New York, 1994.
  39. ↑ Sperber, Rhineland radicals. p. 3.
  40. ↑ Blackbourn, Long Century, p. 127.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Nipperdey, Thomas. Germany from Napoleon to Bismarck, 1800–1866. Princeton, Princeton University Press, 1996. ISBN 978-0-691-02636-7
  • Sheehan, James J. German History 1770–1866. Oxford History of Modern Europe. Oxford, Oxford University Press, 1989. ISBN 978-0-19-820432-9
  • Sperber, Jonathan. Rhineland Radicals: The Democratic Movement and the Revolution of 1848–1849. Princeton, Princeton University Press, 1993. ISBN 978-0-691-00866-0
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vokietijos_suvienijimas&oldid=7121088"