Kijevo kunigaikštystė
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Kijevo kunigaikštystė (senoji rusų kalba: Киевское князство) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XII–XV a. Dniepro vidurupyje ir į vakarus nuo jo. Jos valdytas regionas buvo vadinamas Kijevo žeme.
Киевское князство Kijevo kunigaikštystė | ||||
Aukso Ordos dalis 1240—1324 LDK dalis 1324—1471 | ||||
| ||||
Herbas | ||||
Kunigaikštystė Rusioje XI a. | ||||
Sostinė | Kijevas | |||
Kalbos | senoji slavų | |||
Valdymo forma | Monarchija | |||
Kijevo kunigaikščiai | ||||
1132–1139 (pirmas) | Jaropolkas Vladimirovičius | |||
1239–1240 (paskutinis nepriklausomas) | Danielius Haličietis | |||
Era | Viduramžiai | |||
- Tapo kunigaikštyste | 1132 m., 1132 | |||
- Paversta vaivadija | 1471 m. | |||
Pradžia
redaguotiKadangi Kijevo kunigaikštystė buvo tiesioginė Kijevo Rusios palikuonė, nėra vieningai nutarta, kokią datą galima laikyti jos pradžia. Kijevo Rusios byrėjimas buvo prasidėjęs jau X a., po Jaroslavo Išmintingojo mirties. Tuomet nuo valstybės atskilo daugybė žemių (Polocko, Naugardo, Rostovo, Černigovo ir kt.), ir valstybės teritorija susitraukė iki Dnepro vidurupio. 1078 m. baigėsi tiesioginė Kijevo valdovų linija, ir į valdžią atėjo Riurikaičių atšaka iš Perejeslavlio kunigaikštystės – Monomachai, kurie laikinai atkūrė dalinę Kijevo Rusios vienybę.
1132 m. Kijevo didžiuoju kunigaikščiu tapęs Jaropolkas Vladimirovičius nebesugebėjo išlaikyti vėl byrančios Rusios, ir galiausiai visos Rusų kunigaikštystės pradėjo atskirą egzistenciją. Kijevo kunigaikštystė tapo viena iš jų.
Krizė
redaguotiInteresų nusilpusioje kunigaikštystėje ir siekių užimti jos sostą turėjo įvairios kaimyninės žemės: Smolenskas, Černigovas, Haličas-Voluinė ir kt. Jos konkuravo tarpusavyje dėl Kijevo sosto, ir viena kunigaikščių linija keitė kitą. Pvz., 1170–1199 m. čia viešpatavo Černigovo-Smolensko diumviratas, vėliau Valdė Voluinės Romanas Mstislavičius ir t. t.
Situaciją Kijeve dar labiau sunkino išorinė grėsmė. XII a. II pusėje Kijevą užpuolė polovcai, o po jų sekė mongolai. Nusilpusi kunigaikštystė negalėjo apsiginti nuo jų. 1240 m. mongolai, sutriuškinę Černigovą, pasiekė Kijevą ir apsupo. Miestas buvo paimtas ir nusiaubtas, ir tai galutinai pabaigė Kijevo, kaip simbolinės Rusios sostinės, egzistenciją. Be to, Kijevo kunigaikščiai prarado teisę vadintis „didžiaisiais“. Dėl mongolų interesų Rusios valdžia ėmė kauptis Vladimiro kunigaikštystėje, o Kijeve Vladimiro kunigaikščiai skirdavo savo vietininkus.
LDK sudėtyje
redaguotiŠaltiniai apie kunigaikštystę po mongolų užkariavimo labai šykštūs. Žinoma, kad nuo XIV a. Kijevą jau valdė Gediminaičiai. Nėra sutariama, kas ją prijungė prie LDK – Gediminas ar Algirdas. Bet kokiu atveju, nuo 1362 m. Kijevo soste sėdėjo Algirdo sūnus Vladimiras Algirdaitis, pasižymėjęs didele tolerancija vietos papročiams ir religijoms.
Kadangi Vladimiras nesutarė su Jogaila, 1392 m. jį pakeitė Skirgaila, kuris siekė padaryti Kijevą rusiškų Lietuvos žemių sostine. 1392 m. Skirgailai mirus, Vytautas kunigaikštystę panaikino, ir pavertė ją Lietuvos vietininkija. Tačiau 1440 m. kunigaikštystė LDK sudėtyje buvo atgaivinta, ir čia paskirtas Gediminaitis Olelko (Vladimiro sūnus). Po jo mirties karalius Kazimieras paskyrė valdyti jo sūnų Simeoną. Po šio mirties buvo paskirtas giminystės ryšiais nesusijęs vietininkas Gaštoldas. Tai galutinai baigė kunigaikščių valdymą, ir 1471 m. kunigaikštystė buvo paversta Kijevo vaivadija.
LDK sudėtyje Kijevo kunigaikštystė tapo vienu didžiausiu administraciniu vienetu. Ji buvo dalinama į pavietus: Ovručo, Žitomyro, Zvenigorodo, Perejeslavo, Kanevo, Čerkaso, Osterso, Černobylio ir Mozirsko.