Bažnyčia
| Krikščionybė |
|---|
 |
Pranašai ir dvasininkai
|
Biblija
|
Istorija
|
Atšakos
|
Kultūra ir visuomenė
|
Bažnyčia (iš bltr. ar sen. lenkų božnica „Dievo namai“) – krikščionių maldos namai.
Bažnyčia vadinami ne tik maldos namai, bet ir visa tikinčiųjų bendruomenė, organizacija, turinti (hierarchinę) struktūrą, patalpas, reglamentuotas religines institucijas.
Vietinėms bažnyčioms priklausanti tikinčiųjų bendruomenė vadinama parapija. Tokiu atveju žodis bažnyčia priskiriamas prie rūšinių terminų ir rašomas mažąja raide.
Religinių bendrijų pavadinimai, sutrumpintai Bažnyčia, rašoma iš didžiosios raidės.
Religiniuose raštuose bažnyčia – tai pastatas, o didžiąja raide žodis Bažnyčia naudojamas kalbant apie visą tikinčiųjų bendruomenę (Dievo tautą) ir hierarchus.
Bažnyčios skirstomos pagal planą (lotyniškojo ar graikiškojo kryžiaus).
Pagal tūrinę kompoziciją (bazilikos, halinės, centriškosios), pagal rangą (bazilikos, katedros, parapijinės bei neparapijinės bažnyčios, vienuolynų bažnyčios).
Bažnyčių aplinka – šventorius, vidus puošiamas įvairiais meno kūriniais (freskomis, paveikslais, vitražais, skulptūromis, mozaikomis).
Būdingos bažnyčių patalpos:
Interjero elementai:
Stačiatikių ir sentikių bažnyčiose kai kurių iš šių detalių nėra, t. y. nėra klausyklų, krikštyklų, vargonų, nėra ir kai kurių iš šių patalpų. Paprastai stačiatikių ir sentikių bažnyčioms būdingos ikonos, kitokie altoriai, daug kur uždegtos žvakės. Patalpų dažniausiai būna viena arba dvi, kartais prieš įėjimą į pamaldų salę būna kaip prieškambaris arba laukiamasis, kuriame žmonės prieš įeidami į pamaldų salę persižegnoja prie ikonų, jei reikia – pakabina savo aprangą, paaukoja pinigų į tam tikras aukojimo dežes arba, jeigu parduodadama, nusiperka tai, kas parduodama bažnyčioje. Atskirų bažnyčios dalių, kaip koplyčios ar zakristijos nėra, gali būti tik laukiamasis, kur žmonės laukia, kada prasidės naujos pamaldos, arba atskirai nuo bažnyčios pastato atskirta priklausanti jai varpinė.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]II-VI a. vietoje šventovių naudoti krikščionių dvasininkų namai. Po Milano edikto (313) m. pradėtos statyti bažnyčios pagal Romos teismo rūmų (bazilikų) pavyzdį. Vėliau rytų krikščioniai pradėjo statyti graikiškojo kryžiaus plano bažnyčias, dengtas kupolu, vakarų krikščioniai statė lotyniško kryžiaus plano su transeptu. Nuo viduramžių pradėtos statyti varpinės, bokštai, XI a. pradėtos statyti vis sudėtingesnės halinės bažnyčios.
Bažnyčios Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmosios bažnyčios Lietuvoje atsirado dar prieš krikščionybės įvedimą – jas pasistatydino čia gyvenę kitų kraštų pirkliai ir amatininkai. Po lietuvių krikšto bažnyčių ėmė gausėti. Lietuvos didieji kunigaikščiai intensyviai rūpinosi katalikų maldos namų statyba. XV a. gale Lietuvoje buvo 109 bažnyčios, XVII a. – 410, XVIII a. – 600. XX a. viduryje katalikų bažnyčių ir koplyčių Lietuvoje priskaičiuota 885.
Lietuvoje pirmoji bažnyčia – spėjama Mindaugo, XIII a. statyta Vilniaus katedra. Seniausia išlikusi mūrinė bažnyčia yra Vilniaus Šv. Mikalojaus – gotikinė, su romaninio stiliaus bruožais, statyta XIV-XV a. Vėlyvosios gotikos palikimas – XVI a. pradžioje statyta Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Gotiką pakeitusio renesanso bruožų galima rasti Vilniaus Aušros Vartuose, Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Rykantų Švč. Trejybės bažnyčiose. Baroko architektūros kūrinys – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Neogotikos stilius aptinkamas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato ir aukščiausioje Lietuvoje Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Seniausia medinė bažnyčia – liaudiško baroko stiliaus Palūšės šv. Juozapo bažnyčia, statyta 1747–1757[1].
Katalikų Bažnyčia jungia apie 80 % visų Lietuvos tikinčiųjų, apima 687 religines bendruomenes - parapijas, kurias vienija 52 dekanatai, pasiskirstę į 7 vyskupijas ir 2 arkivyskupijas. 261 bažnyčia ar koplyčia yra neparapijinė.
1945 m. pradžioje Lietuvoje buvo 711 bažnyčių. 1948 m. pabaigoje įregistruotos 677 bažnyčios, o kitos buvo uždarytos, ypač didmiesčiuose (Kaune liko 10, Vilniuje – 8). Po 1950 metų nusistovėjo apie 670 bažnyčių skaičius.
