Juozapas Ignotas Kraševskis
| Juozapas Ignotas Kraševskis | |
|---|---|
_(cropped).jpg)
| |
| Kraševskiai | |
| |
| Herbas "Jastrzębiec" | |
| Gimė | 1812 m. liepos 28 d. Varšuvoje, Varšuvos Kunigaikštystė |
| Mirė | 1887 m. kovo 19 d. (74 metai) Ženevoje, Šveicarija |
| Palaidotas (-a) | Krokuvoje |
| Tėvas | Janas Kraševskis |
| Motina | Sofija Malska |
| Vaikai | Konstancija, Jonas, Pranciškus, Augusta |
 Vikiteka |
Juozapas Ignotas Kraševskis |
Juzefas Ignotas Kraševskis (lenk. Józef Ignacy Kraszewski, 1812 m. liepos 28 d. Varšuvoje – 1887 m. kovo 19 d. Ženevoje, palaidotas Krokuvoje) – lenkų istorikas, rašytojas, kritikas ir publicistas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi Sislovičiaus gimnazijoje, 1822–1826 m. mokėsi Palenkės Bialos akademijoje. 1829–1830 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą, muziką. Pirmininkavo slaptai studentų Mąstytojų draugijai, kurios nariai rengė sąmokslą nužudyti Vilniaus universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratorių Nikolajų Novosilcevą. Rusijos imperijos valdžios apkaltintas sukilimo rengimu 1830–1831 metais ir kalintas.[1] Nuo 1834 m. daugiausia gyveno Douhaje kaime Pružanaie (dab. Baltarusija). Nuo 1856 m. Vilniaus archeologijos komisijos narys. 1859 m. – 1863 m. gyveno Varšuvoje. 1863 m. emigravo į Vokietiją, gyveno Drezdene. 1872 m. buvo išrinktas Krokuvos visuomenės mokslų akademiku. Drezdene taip pat įsitraukė į nelegalią politinę veiklą remdamas lietuvių ir lenkų nepriklausomybės judėjimus. Už tai atsidūrė Magdeburgo kalėjime. Iš ten paleistas po trejų su puse metų. Po metų praleistų kalėjime rašytojo sveikata gerokai pablogėjo, o išėjęs į laisvę 1887 m. mirė Šveicarijoje.
Mokslinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]J. I. Kraševskis žinomas kaip istorikas, rašytojas, kritikas ir publicistas, palikęs apie 600 tomų įvairios kūrybos. Domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba, mitologija, rinko dainas, padavimus, priežodžius, leido žurnalą „Athenaeum“ (1841–1851 m. išėjo 66 numeriai). Gyvendamas Varšuvoje redagavo dienraštį „Gazeta Codzienna“. Taip pat domėjosi archeologiniais paminklais, dažnai apie juos rašė spaudoje ir kituose leidiniuose, palaikė ryšius su grafais Tiškevičiais, L. A. Jucevičiumi ir kitais šviesuoliais, 1871 m. dalyvavo Bolonijos archeologijos kongrese, 1874 m. – tarptautiniame archeologų suvažiavime Stokholme.[2] 1962 m. liepos 28 d. Romanuvo kaime atidarytas Juozapo Kraševskio muziejus.
Senosios Lietuvos istorijos populiarininimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvių visuomenę tautinio atgimimo metu labiausiai veikė meninė rašytojo kūryba, poezija. 1838 m. Vilniuje išleista Kraševskio poezijos rinktinė „Biruta, Keistutis, Ryngala, Devynios Lietuvos giminės“. Joje sudėti Lietuvos istorijos kūriniai. Vėliau pasirodė kiti patriotiniai, poetiniai darbai – „Vitolio rauda“ (1840 m.) „Mindaugas“ (1842 m.) „Vytauto kovos“ (1844 m.), sujungti į stambų kūrinį „Anafielas“. Aušrininkas A. Vištelis – Višteliauskas išvertė „Vitolio raudą“ į lietuvių kalbą ir išleido paties J.I. Kraševskio lėšomis. Rašytojo kūryba taip pat išpopuliarino legendą apie Pilėnų gynėjų susideginimą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Juozapo Ignoto Kraševskio biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje[1].
- ↑ Jurgita Žukauskaitė. Juozapas Ignotas Kraševskis. Aruodai, 2004 m.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]E. Aleksandravičius „Juzefo Ignaco Kraševskio fenomenas“. Iš: J. I. Kraševskis, „Kunigas“, 201–206 psl., Vilnius, Sata: 1994 m. ISBN 9986-20-011-3.