Mansiai
| Mansiai | |
|---|---|
 Mansiai XX a. 7 deš.
| |
| Gyventojų skaičius | 12 269[1] (2010) |
| Populiacija šalyse | Rusija |
| Kalba (-os) | mansių, rusų |
| Religijos | stačiatikybė, šamanizmas |
| Giminingos etninės grupės | chantai, vengrai |
Mansiai (seniau vadinti vogulais) – Sibiro tauta, gyvenanti Obės baseine, daugiausia Chantų Mansių autonominėje apygardoje. Dar keli šimtai žmonių gyvena likusioje Tiumenės srityje, Sverdlovsko srityje. Kalba ugrų kalbų grupei priklausančia mansių kalba, nors jau 60 % mansių savo gimtąją kalbą laiko rusų.
Senovėje gyveno Uralo rytinėse pašlaitėse tačiau XI–XIV a. juos gilyn į Obės baseiną išstūmė komiai ir rusai. XVI a. rusams pradėjus Sibiro kolonizaciją mansiai buvo priversti trauktis į šiaurę ir rytus, pradėjo asimiliuotis. XVIII a. formaliai atversti į krikščionybę, nors tebesilaikė savo tikėjimo papročių. Permės krašte, Čanveno oloje rasta buvusi mansių šventykla. Mansių gyvenimo būdas itin pakito tarybiniais metais (kolektyvizacija, urbanizacija).
Mansių tradicinis tikėjimas – šamanizmas, kuriame svarbus protėvių kultas, lokio kultas. Svarbiausia dievybė – dangaus viešpats Num Torumas. Turi turtingą folklorą ir mitologiją. Verčiasi žvejyba, medžiokle, elnininkyste, žemdirbyste, gyvulininkyste. Mansių kultūroje ir buityje labai svarbią vietą užima sibirinė pušis (kedras) – riešutai renkami maistui, šaknys – pynimui, mediena – statybai, įrankių gamybai. Pastatai būdavo pastovūs (žieminiai) ir laikini čiumai.
