Modernizmo architektūra

V. Gropijaus ir A. Mejerio 1911 m. suprojektuotas Fagus gamyklos Alfelde, Vokietijoje, pagrindinis pastatas – etaloninis ankstyvosios modernizmo architektūros pavyzdys, davęs pradžią tarptautiniam modernizmui

Nacionalinio kongreso rūmai modernistiniame Brazilijos mieste (architektas O. Nymejeris, 1960 m.)

Vėlyvojo modernizmo architektūros šedevras – Sidnėjaus operos teatras (architektas Jornas Utsonas, 1959–1973 m.)

Modernizmo architektūra – architektūros stilius, reiškęsis Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kitur pasaulyje nuo XX a. pradžios (~1918 m.) iki XX a. aštuntojo dešimtmečio. Modernizmu šiais laikais vadinamos XX a. meno (įskaitant ir architektūrą) kryptys, kurioms būdingas tradicinių išraiškos formų ir puošybos atsisakymas. Modernizmo architektūrai būdingas tuometinių naujų statybinių konstrukcijų ir medžiagų (stiklo, plieno, gelžbetonio) naudojimas, architektūrinių formų pritaikymas pastato funkcijai, maksimalus elementų, formų ir jų darinių supaprastinimas.

Modernistų doktrina remiasi L. Myso van der Rohės pastaba „Mažiau yra daugiau“, pagal kurią pastatai ir jų elementai supaprastinami iki elementarių geometrinių formų be puošybos, L. Salivano suformuluotu principu „Forma seka funkciją“, pagal kurį pastato formą lemia jo paskirtis, ir Le Korbiuzjė aforizmu „Namas – tai mašina gyventi“, pagal kurį pastato formos turi būti tokios pat tobulos, kaip gerai sukonstruotos mašinos, o jo architektūra – funkcionali kaip mašinos dalys.

Modernizmo architektūra pradėjo reikštis XX a. pradžioje ir iki trečiojo dešimtmečio modernizmo pionierių L. Myso van der Rohės, V. Gropijaus ir Le Korbiuzjė dėka pripažinta ir priimta visuomenės. Po Antrojo pasaulinio karo tapo vyraujančiu stiliumi pasaulinėje architektūroje iki septintojo dešimtmečio antros pusės, kuomet nusirito modernizmo kritikos banga. Modernizmą XX a. pabaigoje palaipsniui pakeitė postmodernizmo architektūra.

Terminas

Modernizmo terminas prancūzų kalboje (modernisme; nuo modern – šiuolaikinis) vartotas jau XVIII a. meno kūrinių nukrypimui nuo klasikinio stiliaus apibūdinti. Terminas „modernioji architektūra“ pirmąkart pavartotas austrų architekto ir urbanisto Oto Vagnerio architektūros veikalo pavadinime (Moderne Architektur, 1896 m.).

Modernizmo stilistinei krypčiai apibūdinti vartojami ir terminai funkcionalizmas, internacionalinis stilius, racionalizmas. Terminas „funkcionalizmas“, architektūros istorikų nuomone, yra formalus internacionalinio stiliaus moderniosios architektūros pavadinimas, pradėtas vartoti 1932 m. – tuo pat metu, kai buvo pristatytas ir „internacionalinio stiliaus“ terminas. Ypač įsitvirtinęs Šiaurės šalių ir Estijos architektūros istorijoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje suklestėjusiam architektūros stiliui apibūdinti. Racionalizmo terminas, nors ir vartojamas sinonimiškai, turi dvejopą prasmę – kaip stiliaus samprata (tarpukario Italijai būdinga modernizmo kryptis) ir kaip utilitarios ir ekonomiškos architektūros kūrybos principas (pirmumas architektūroje teikiamas ne grožiui, o ekonomiškumui ir patogumui).

Pagrindinės savybės

Farnsvortų vila prie Čikagos, architektas L. Mysas van der Rohė, 1945–1951 m.

XX a. modernizmas, panašiai kaip ir XIX a. istorizmas, buvo daugialypis reiškinys. Skirtingai nuo istorizmo, kurio daugialypį pobūdį lėmė orientacija į praeitį ir tradicijas, modernizmo architektūra orientuota į ateitį ir permainas. Įvairias modernizmo architektūros kryptis vienijo bendri bruožai: atsisakyta istorinių architektūros formų, bet kokio ornamento; stengtasi naudoti naujausias statybines medžiagas ir eksperimentinius statybos metodus, racionalizuoti statybos procesą standartizuojant konstrukcinių elementų ir pastato dalių gamybą; naudotos abstrakčios paprastos formos. Daugumai modernizmo architektūros pavyzdžių būdingi lygūs, nedekoruoti paviršiai, baltos, pilkos, kreminės spalvos, horizontalios, ryškios linijos, plokšti stogai, dideli, juostiniai langai, kyšančios konsolės ir laisvas, asimetriškas, pastato funkcijai pritaikytas planavimas.

Pokario modernizmui būdingi atskirai stovintys pastatai ar jų grupės, laisvo planavimo užstatymas (priešingai iki XX a. vidurio vyravusiam perimetriniam užstatymui).

Pagrindinės kryptys

Modernizmo architektūroje išskiriamos ekspresionizmo, internacionalinio stiliaus (funkcionalizmo), konstruktyvizmo, brutalizmo, haiteko ir kitos pagrindinės stilistinės kryptys. Modernus savo laikmečiu buvo ir Art deco stilius, tačiau dėl naudotos puošybos modernizmo architektūrai nepriskiriamas. Kartu su modernizmu tęsėsi ir tradicinių architektūros stilių, pavyzdžiui, neoklasicizmo, plėtotė.

Raida

Modernizmo architektūros atsiradimą paskatino XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pokyčiai visuomeniniame gyvenime, mokslo ir technikos laimėjimai, urbanizacija. Plečiantis miestams reikėjo naujų, pigesnių ir našesnių statybos technologijų sparčiai daugėjančių gyventojų ir verslo klientų poreikiams patenkinti. Besivystanti metalurgija ir naujai atrastas gelžbetonis padarė perversmą statybinių konstrukcijų ir architektūrinių formų srityje – atsirado naujos konstrukcinės galimybės, spartėjo statybos procesas. Metalo karkaso panaudojimas architektūroje davė pradžią aukštuminių objektų statybai – XIX a. pabaigoje Jungtinėse Valstijose, Čikagoje ir Niujorke, pasirodė pirmieji metalinio karkaso dangoraižiai, sukurti Čikagos mokyklos atstovų. Tačiau pirmieji dangoraižiai stilistiniu požiūriu dar nebuvo modernistiniai, jie buvo modernūs tik technologiniu ir urbanistiniu požiūriu, jų stilistika atstovauja istorizmui, modernui, Art deco.

Iki Antrojo pasaulinio karo

Modernizmo architektūra atsirado Europoje. Amerikietiškų technologijų įkvėpti Europos architektai eksperimentavo su naujomis medžiagomis, statybos būdais, ieškojo pastatams naujų formų, kūrė architektūros teorijas. Pagrindiniai modernizmo raidos centrai XX a. pr. buvo Austrijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje.

Austrijoje

Austrijoje O. Vagnerio idėjų šalininkas architektas ir architektūros teoretikas Adolfas Losas savo veikaluose „Kalbant tuštumai“ (Ins Leere geschprochen; 1897–1900 m.) bei „Ornamentas ir nusikaltimas“ (Ornament und Verbrechen; 1908 m.) aštriai kritikavo šalyje vyravusią secesijos (moderno) stiliaus architektūrą, neigė ornamentalizmą ir siūlė architektūroje naudoti formas, kurios nebūtų dirbtinos ir perdėtai įmantrios. A. Losas manė, kad viduriniosios klasės komforto reikalavimus atitinkančiai gyvenamajai aplinkai sukurti labiausiai tiktų paprasti, lygūs paviršiai ir atviras suplanavimas. Jo projektuotas „Šteinerių namas” (Haus Steiner, 1910 m.) Vienoje ir kitos ankstyvosios kūrybos vilos laikomos modernizmo architektūros pirmtakais.

Vokietijoje

„Vokiečių verkbundo“ šimtosioms metinėms skirtas Vokietijos pašto ženklas

Vokietijoje modernizmo architektūros pradžiai turėjo įtakos dailininkų, architektų, amatininkų ir pramonininkų susivienijimo „Vokiečių verkbundas“ (Deutscher Werkbund) įkūrimas 1907 m. Susivienijime vyravo nuomonė, kad architektūrą reikia stengtis standartizuoti ir pritaikyti gamybiniams poreikiams. Vienas iš susivienijimo įkūrėjų – vokiečių architektas Hermanas Mutėzijus straipsnyje „Stilių architektūra ir statyba“ (Stilarchitektur un Baukunst, 1902 m.) agitavo už efektyvią, praktišką ir modernią statybą be stiliaus. Kitas „Verkbundo“ įkūrimo iniciatorius – pramoninio dizaino pradininkas, architektas Pėteris Bėrensas 1907–1914 m. eksperimentavo su AEG bendrovės fabriko pastatų projektais. Jo kūryba, kuri architektūros istorikų laikoma protomodernizmu, turėjo įtakos tuometiniams jo asistentams – naujos kartos architektams ir modernizmo architektūros kūrėjams – Valteriui Gropijui, Liudvigui Mysui van der Rohei ir šveicarų-prancūzų architektui Le Korbiuzjė.

V. Gropijaus ir Adolfo Mejerio suprojektuotas Fagus gamyklos Alfelde pagrindinis pastatas (1911 m.) žinomas kaip etaloninis ankstyvosios modernizmo architektūros pavyzdys, davęs pradžią tarptautiniam modernizmui. Nors pastato statybai daugiausia naudota tradicinė medžiaga – plytos, jo tūris projektuotas aiškios geometrinės formos – stačiakampio gretasienio su plokščiu stogu ir gausiai įstiklintu didelių langų fasadu.

Ė. Mendelzono suprojektuotas A. Einšteino bokštas (observatorija) Potsdame (1921–1924 m.), tapęs ekspresionizmo architektūros simboliu

Nuo 1910 iki 1925 m. modernizmo architektūra Vokietijoje vystėsi ekspresionizmo kryptimi. Ryški ekspresionizmo manifestacija buvo „Verkbundo“ parodai Kelne 1914 m. Bruno Tauto suprojektuotas Stiklinis paviljonas (Glaspavillon), kurio pagrindinė užduotis buvo Vokietijos stiklo pramonės galimybių demonstravimas: gelžbetoninio karkaso konstrukcijos statinys su centrišku kupolu, įvairiaspalviu stiklo fasadu ir įvairiaspalvės šviesos užpildytu interjeru. Ekspresionizmo stiliumi kurį laiką kūrė ir P. Bėrensas, Ėrichas Mendelzonas bei kiti vokiečių architektai, ekspresionizmas paplito ir už Vokietijos ribų.

Veisenhofo kvartalas Štutgarte 2004 m.

XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje, atsinaujinus Vokietijos ekonomikai, ekspresionizmo kryptis prarado aktualumą – Vokietijos modernizmo architektūra plėtojosi racionalizmo kryptimi. Ilgainiui ši kryptis modernizmo architektūros raidoje tapo pagrindine, buvo tapatinama su modernizmu apskritai ir jau iš pat pradžių apibūdinama kaip „tarptautinė architektūra“. Kryptis buvo siejama su naujojo dalykiškumo (Neuer Sachlichkeit) judėjimu ir paplito 1925–1930 m., įgyvendinant subsidijuotų būstų programą Vokietijos miestuose, kuriuose savivaldybių architektų pareigas ėjo modernistai architektai: Hansas Pelcigas Dresdene, Ernstas Majus Frankfurte, Martinas Vagneris (Martin Wagner) Berlyne, Fricas Šumacheris (Fritz Schumacher) Kelne. Gyvenamieji rajonai projektuoti su plačiomis žaliosiomis zonomis ir daugiabučiais namais, pastatų projektuose vyravo kubinės formos, plokšti stogai ir baltos, lygios betono sienos; prioritetas teiktas statybos proceso racionalizacijai ir pastatų dalių standartizacijai. Svarbūs šios architektūros pavyzdžiai – V. Gropijaus ir šveicarų architekto Haneso Mejerio (Hannes Meyer) suprojektuotas Terteno rajonas Desau (Siedlung Dessau-Törten, 1926–1930 m.) su tipiniais būstais, kurių statybai panaudotos standartizuotos ir pramoniniu būdu pagamintos dalys, bei M. Vagnerio, V. Gropijaus ir Hanso Šarūno suprojektuotas Zymensštato rajonas (Großsiedlung Siemensstadt, 1929–1931 m.) Berlyne. Modernizmo idėjos demonstruotos ir „Verkbundo“ parodai pastatytame Veisenhofo kvartale (Weißenhofsiedlung, 1927 m., vyr. architektas L. Mysas van der Rohė) Štutgarte.

„Bauhaus“ mokyklos pastatas Desau

Veikiami „Vokiečių verkbundo“ susiformavo 1919 m. įkurtos Bauhaus architektūros ir dailės mokyklos idėjiniai principai. Mokykla veikė Veimare (1919–1925 m.), Desau (1925–1932 m.) ir Berlyne (1932–1933 m.; nacių uždaryta), vėliau laikyta pagrindiniu funkcionalizmo architektūros formavimosi centru. Svarbus funkcionalizmo, arba internacionalinio stiliaus, pavyzdys Vokietijos architektūroje – Bauhaus steigėjo ir ilgamečio vadovo (1919–1928 m.) V. Gropijaus suprojektuotas Bauhaus pastatų kompleksas Desau (1925–1926 m.): pagrindinis Bauhaus pastatas aiškiai padalintas pagal funkcijas, jo korpusai kubinių formų, išdėstyti asimetriškai; kitaip nei tradicinėje architektūroje, pastatas neturi pagrindinio fasado, pagrindinis įėjimas neakcentuotas ir neišskirtas.

V. Gropijus, Le Korbiuzjė ir kiti modernistai architektai savo plėtotos internacionalinės architektūros krypties nelaikė atskiru stiliumi; jų kūryba „internacionaliniu stiliumi“ pavadinta amerikiečių dailės istoriko Henrio Raselo Hičkoko (Henry-Russell Hitchcock) ir architekto Filipo Džonsono 1932 m. knygoje „Internacionalinis stilius: Architektūra nuo 1922 metų“ (The International Style: Architecture since 1922). Stiliaus pavadinimą autoriai sukūrė pagal Vokietijoje išleistas knygas „Internacionalinė architektūra“ (International Architektur, V. Gropijus, 1925 m.) ir „Naujasis internacionalinis statybos menas“ (Internationale Neue Baukunst, L. Hilberseimeris, 1927 m.).

1933 m. į valdžią atėjus naciams modernizmo plėtotė Vokietijoje buvo nutraukta, „Bauhaus“ mokykla uždaryta, dauguma pagrindinių modernistų emigravo į Jungtinę Karalystę ir Jungtines Valstijas. Vyraujančiu architektūros stiliumi tapo neoklasicizmas.

Nyderlanduose

G. Ritveldo suprojektuotas Šrioderio namas Utrechte – Pasaulio paveldo paminklas

Nyderlanduose tarptautinio modernizmo architektūros kryptį pradėjo avangardinės grupuotės „De Stijl“ („Stilius“) architektai Geritas Ritveldas, Jakobas Johanesas Piteris Audas ir kiti. „De Stijl“ architektūros bruožai ryškūs G. Ritveldo suprojektuotame Šrioderio name (Schröderhuis, 1924 m.) Utrechte su asketiškomis, aiškiomis linijomis ir formomis, lygiais paviršiais ir grynomis spalvomis. J. J. P. Audas, dirbdamas Roterdamo miesto vyriausiuoju architektu, suprojektavo funkcionalių lenkto plano gelžbetonio gyvenamųjų namų kompleksų darbininkams su lygiomis baltomis sienomis ir ilgomis langų eilėmis.

Amsterdamo mokyklos architektai kūrė ekspresionizmo stiliumi. Jų pastatams būdingos apvalios ir išraiškingos formos, banguojantys plytų mūro paviršiai, dekoratyviniai elementai – bokšteliai, smailės, dekoratyvios durys ir langai. Ryškiausi pavyzdžiai – biurų pastatas „Scheepvaarthuis“ (J. M. van der Mėjus, P. L. Krameris, Michelis de Klerkas, 1916 m.), daugiabutis gyvenamasis namas „Laivas“ (Het Ship) su laivo priekį primenančiu fasadu (M. de Klerkas, 1919 m.) Amsterdame, parduotuvė „De Bijenkorf“ Hagoje (P. L. Krameris, 1926 m.).

Prancūzijoje

Sava vila Paryžiaus priemiestyje Puasi

Prancūzijoje modernizmo architektūros raida prasidėjo 1923 m., tačiau iki Antrojo pasaulinio karo modernizmą vertino tik nedidelis architektūros užsakovų būrys. Nepaisant to, Le Korbiuzjė teoretinės ir praktinės veiklos dėka Prancūzija tapo svarbiu modernizmo kūrybos centru. Ankstyvieji Le Korbiuzjė darbai buvo kubizmo ir „De Stijl“ įtakai veikiant suprojektuotos kubinių formų priemiesčių vilos su plokščiais stogais ir lygiomis baltomis betono sienomis, juostiniais langais per visą fasado plotį ir laisvu planu (Rošė vila (Villa La Roche) Paryžiuje, 1923–1925 m.; Steino vila (Villa Stein) Garše, 1927 m. ir kitos). Svarbiu internacionalinio modernizmo pavyzdžiu tapo Le Korbiuzjė suprojektuota Sava vila (Villa Savoye) Paryžiaus priemiestyje Puasi (1929–1930 m.). Vilos projekte architektas pirmąkart pritaikė „namo ant stulpų“ principą; vėliau šio principo taikymas paplito ir kitų modernistų pastatuose.

Le Korbiuzjė pirmas architektūros teorijos veikalas „Architektūros link“ (Vers une architecture, 1923 m.) išgarsėjo tarptautiniu mastu; jo aforizmas „Namas – tai mašina gyventi“ (Une maison est une machine-à-habiter) tapo vienu iš modernistų credo. Pasak Le Korbiuzjė, naujai industrinės eros visuomenei reikalinga nauja architektūra, kurios pagrindas būtų funkcija, o estetikos pagrindas – grynos geometrinės formos. Knygose „Urbanizmas“ (Urbanisme, 1925 m.) ir „Atėnų chartija“ (La Charte d‘ Athènes, 1943 m.) Le Korbiuzjė suformulavo miesto funkcinio zonavimo principus, jo ir kito prancūzų architekto Tonio Garnjė idėjos ilgam laikui turėjo įtakos miestų planavimui. Le Korbiuzjė buvo vienas iš „Tarptautinių šiuolaikinės architektūros kongresų“, kuris skatino modernizmo idėjų globalinį paplitimą, steigėjų.

Italijoje

Italijos architektūroje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vyravo modernizuotas neoklasicizmas, jungęs klasikinių tradicijų ir racionalizmo bruožus. Svarbų indėlį modernizmo plėtrai davė inžinieriaus ir architekto Pjero Luidžio Nervio techniniai statybinių konstrukcijų ir meniniai architektūros dizaino sprendimai, ryškūs jo projektuose – stadione Florencijoje (Stadio comunale, 1930–1932 m.), Italijos oro pajėgų angaruose (Aviorimesse) Orvjete (1936 m., neišliko), Orbetele (1939–1941 m.) ir Tore del Lage (1939–1941 m.).

Jungtinėje Karalystėje

Farmacijos bendrovės „Boots“ fabrikas Notingame

Jungtinės Karalystės architektūroje modernizmas priimtas santūriai ir vėlai – nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Vienas pirmųjų internacionalinio stiliaus pavyzdžių gyvenamųjų namų statyboje buvo škotų architekto Tomo Teito (Thomas Tait) suprojektuota „Pilis“ (Le Chateau) Breintryje. Kiti ankstyvojo modernizmo pavyzdžiai – Oveno Viljamso (Owen Williams) suprojektuotas farmacijos bendrovės „Boots“ fabrikas (1930–1932 m.) Notingame su betono konstrukcijomis ir kabančiais stiklo fasadais ir Imperijos baseinas (Empire Pool, 1934 m., dabar – Vemblio arena) Londone. Britanijos modernizmo architektūrai turėjo įtakos ir ketvirtajame dešimtmetyje šalyje kūrę užsieniečiai architektai – naujazelandietis Amijas Konelis (Amyas Connell), vokietis V. Gropijus (Impingtono koledžo pastatai Kembridžšyre, 1938–1940 m.), iš SSRS emigravęs Bertoldas Lubetkinas („Highpoint“ apartamentai Londone, 1935, 1938 m.).

Šiaurės Europoje

Paimio sanatorija Suomijoje

Žymus modernizmo atstovas Šiaurės Europoje buvo suomių architektas Alvaras Altas. Jo kūrybai būdingas funkcionalizmo ir organinės architektūros principų derinimas su nacionalinėmis tradicijomis, išradingas vietinių statybinių medžiagų, medinių konstrukcijų naudojimas, pastatų fasadų ir laisvo vidaus erdvių planavimo derinimas prie kraštovaizdžio. Kartu su architekte žmona A. Marsio A. Altas suprojektavo Paimio sanatoriją Pietvakarių Suomijos apskrityje (1933 m.), miesto biblioteką Vypuryje (1935 m., dabar Vyborgas Rusijoje), „Mairea“ vilą prie Normarku (1939 m.).

Sovietų Sąjungoje

Rusakovo klubas Maskvoje

Rusijoje XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmetyje plėtota konstruktyvizmo kryptis. 1920 m. Maskvoje įkurtos „Aukštosios meno ir technikos dirbtuvės“ – aukštoji dailės mokykla, turėjusi didelės įtakos konstruktyvizmo plėtotei. Žymesni architektai – Aleksandras Vesninas (laikraščio „Leningradskaja Pravda“ pastatas Leningrade (dabar Sankt Peterburgas, 1924 m.), Konstantinas Melnikovas (Rusakovo klubas Maskvoje, 1928–1929 m.), Ilja Golosovas (Zujevo klubas Maskvoje, 1929 m.). Pradėjus vykdyti socialistinio realizmo programą, 1931 m. modernizmo plėtra Sovietų Sąjungoje sustabdyta, architektūroje iki XX a. šeštojo dešimtmečio vyravo naivus, ekspresyvus neoklasicizmas.

Jungtinėse Valstijose

F. L. Raito suprojektuotas „Namas virš krioklio“ Pensilvanijos valstijoje

Panašiai kaip Europoje, XX a. pirmoje pusėje Jungtinių Valstijų architektūroje vyravo dvi kryptys – modernizmas ir tradicinė architektūra. Tuo metu JAV pirmavo statybinių technologijų srityje, svarbūs architektūros plėtros centrai buvo Niujorkas, Bostonas, Filadelfija, Čikaga, San Franciskas, Los Andželas. Modernizmo pionieriai šalyje buvo architektas Frankas Loidas Raitas ir jo pasekėjai; nuo XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio modernizmas pamažu priimtas ir plačiau visuomenėje. F. L. Raito projektai publikuoti ne tik profesionaliuose leidiniuose, bet ir populiariojoje spaudoje. Vienas svarbiausių jo projektų – verslininko E. Kaufmano „Namas virš krioklio“ gamtos draustinyje Pensilvanijos valstijoje (1935 m.). XX a. ketvirtajame dešimtmetyje modernizmas plėtotas ir pramoninėje architektūroje (vokiečių kilmės architekto Alberto Kano suprojektuoti fabrikai).

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje JAV kilo susidomėjimas radikaliausia Europos modernizmo kryptimi – internacionaliniu stiliumi, kuris labai paveikė tolimesnę modernizmo architektūros raidą šalyje. Amerikietišką internacionalinio stiliaus interpretaciją Kalifornijoje anksčiausiai pademonstravo austrų kilmes architektai Ričardas Noitra (Lovelio gyvenamasis namas (Lovell House) Los Andžele, 1929 m.) ir Rudolfas Šindleris (gyvenamieji namai Niuport Biče, Los Andžele). Rytinėje pakrantėje kūrė architektai Džordžas Hau (George Howe) ir Viljamas Leskazė (William Lescaze), kurių suprojektuotas Filadelfijos taupomojo fondo draugijos pastatas (Philadelphia Savings Fund Society Building, 1929–1932 m.) buvo ankstyvas internacionalinio stiliaus pavyzdys dangoraižių architektūroje, kurioje iki tol vyravo Art Deco stilius.

Po Antrojo pasaulinio karo

Jungtinių Tautų Organizacijos sekretariato pastatas

Po Antrojo pasaulinio karo architektūros raidos sąlygos pasikeitė. Dauguma Europos šalių buvo nuskurdintos karo, nemažai miestų sugriauta, infrastruktūra suniokota. Buvo svarbu kuo greičiau likviduoti karo padarytą žalą. Ekonomiškumas, racionalumas ir funkcionalumas tapo svarbiausiais architektūros kriterijais, todėl XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje Europoje, JAV ir daugelyje kitų pasaulio šalių svarbiausia architektūros kryptimi tapo internacionalinis modernizmas. Plėtėsi miestų teritorija, didėjo pastatų tūriai. Pagrindiniams architektūros užsakovams – įstaigoms ir įmonėms – vis dažniau atstovavo nebe pavieniai asmenys, o užsakovų komitetai, o pastatus vis dažniau projektavo nebe pavieniai architektai, o architektūrinės bendrovės; didžiausiose iš jų dirbdavo šimtai ir tūkstančiai architektų. Internacionaliniam stiliui tapus globaliu, atskirų projektų realizavimui būdavo kviečiami architektai iš įvairių šalių: Jungtinių Tautų Organizacijos sekretariato pastatą (United Nations Secretariat Building, 1948–1950 m.) Niujorke projektavo amerikiečių architektai Volisas Harisonas ir Maksas Abramovicas (Max Abramovitz), o kaip konsultantai buvo pakviesti architektai Le Korbiuzjė iš Prancūzijos, Oskaras Nymejeris iš Brazilijos, Hovardas Robertsonas (Howard Robertson) iš Jungtinės Karalystės, Liangas Sičengas (Liang Seu-cheng) iš Kinijos, Svenas Markelijus iš Švedijos ir kiti; UNESCO būstinę Paryžiuje projektavo Bernaras Zerfiusas iš Prancūzijos, Marselis Brojeris iš Vengrijos ir P. L. Nervis iš Italijos; „Interbau“ gyvenamuosius namus Hanzos kvartale Berlyne projektavo virš 20 architektų iš 13 šalių (A. Altas, V. Gropijus, O. Nymejeris ir kiti, 1957–1961 m.).

Jungtinėse Valstijose

Po Antrojo pasaulinio karo JAV tapo turtingiausia ir galingiausia pasaulio valstybe ir pagrindiniu modernizmo architektūros plėtros centru. Prie JAV architektūros suklestėjimo žymiai prisidėjo iš Europos imigravę architektai – V. Gropijus ir L. Mysas van der Rohė. V. Gropijus 1938–1952 m. vadovavo Harvardo universiteto Dizaino mokyklos Architektūros departamentui Kembridže, kur suprojektavo Harvardo studijų centro pastatus (Harvard Graduate Center, 1949–1950 m.). L. Mysas van der Rohė 1938–1958 m. vadovavo Ilinojaus Technologijos instituto Architektūros koledžui Čikagoje, kur jo plėtota modernizmo architektūros kryptis vėliau pavadinta „Antrąja Čikagos mokykla“ (Second Chicago School). L. Myso van der Rohės XX a. penktajame dešimtmetyje suprojektuotų Ilinojaus Technologijos instituto pastatų architektūroje ryškus Europos modernizmo architektūros pritaikymas JAV kapitalizmo sąlygoms: JAV vyravęs polinkis į praktiškumą ir paprastumą sujungtas su Europos modernizmo intelektualiniu rimtumu ir autoritetu.

„Lake Shore Drive“ apartamentai Čikagoje

„Stiklinis namas“ Niu Keinane, Konektikute

L. Myso van der Rohės projektai turėjo įtakos kitų architektų kūrybai. Minimalistinė, bet brangi ir išskirtinė Farnsvortų vila prie Čikagos (1945–1951 m.) dar nebaigta įkvėpė architektą Filipą Džonsoną panašiu būdu suprojektuoti savo gyvenamąjį namą Niu Keinane, Konektikute, vadinamąjį „Stikliniu namu“ (Glass House, 1947–1949 m.). XX a. šeštajame dešimtmetyje internacionalinis stilius su jam būdingomis stačiakampėmis geometrinėmis formomis ir lygiais paviršiais pradėjo vyrauti ir dangoraižių architektūroje, žymiai pakeisdamas miestovaizdį. L. Myso van der Rohės suprojektuoti „Lake Shore Drive“ apartamentai Čikagoje (1951 m.) – du 26 aukštų plieniniai bokštai su moderniais, lygiais stiklo ir aliuminio fasadais tapo pavyzdžiu kitų dangoraižių statybai. Veikiami „Lake Shore Drive“ projekto architektai Gordonas Banšaftas ir Natali de Blois (Natalie de Blois) Manhatane, Niujorke, sukūrė 21 aukšto dangoraižį „Lever House“ su kabančiais stiklo ir plieno fasadais. Architektų idėja dangoraižio papėdėje suformuoti horizontalaus tūrio podiumą dažnai pakartota kitų XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio dangoraižių architektūroje JAV ir kitur pasaulyje. Šalia „Lever House“ pastatyto „Seagram“ dangoraižio autoriai L. Mysas van der Rohė ir F. Džonsonas podiumo atsisakė, palikdami jo vietoje viešą erdvę. Toks būdas taip pat vėliau naudotas kitų dangoraižių statyboje.

Le Korbiuzjė Jungtinėse Valstijose suprojektavo tik vieną pastatą – Harvardo universiteto Dailidystės centrą Kembridže (Carpenter Center for the Visual Arts, 1963 m.), bet jo įtaka modernizmo architektūros raidai šalyje buvo jaučiama ir kitų architektų projektuose, pavyzdžiui, JTO sekretoriato pastate, kurį projektuojant Le Korbiuzjė buvo pakviestas konsultantu: 39 aukštų pastato pagrindiniai fasadai įrengti su stiklo, aliuminio ir plieno kabančiomis konstrukcijomis, o siauresnius šoninius fasadus sudaro lygus mūras (akivaizdi ankstesnių Le Korbiuzjė projektų – Šveicarijos paviljono Paryžiaus tarptautiniame universiteto miestelyje (1930–1931 m.) bei Švietimo ir sveikatos ministerijos rūmų Rio de Žaneire (1935 m., kartu su Lusijumi Kosta ir O. Nymejeriu) – architektūros įtaka).

E. Sarineno suprojektuotas „Trans World Airlines“ oro linijų skrydžių centras Dž. F. Kenedžio tarptautiniame oro uoste Niujorke

XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje JAV pamažu pradėjo atgimti ir kita modernizmo kryptis – ekspresionizmas. Suomių kilmės architektas Eras Sarinenas „Trans World Airlines“ oro linijų skrydžių centro projekte Niujorke (1962 m.) atsisakė šeštojo dešimtmečio modernizmo architektūrai būdingos paprastos abstrakcijos ir vietoj jos terminalą kūrė vaizdingai – tarsi oro uoste nusileidusį milžinišką paukštį išskėstais sparnais.

Gugenheimo muziejus Niujorke – organinės architektūros pavyzdys ir vienas svarbiausių architekto F. L. Raito projektų

F. L. Raitas Niujorke suprojektavo organinės architektūros šedevrą – Gugenheimo muziejų (1943–1959 m.). Vietoj tuo metu įprastų stačiakampių gretasienių tūrių architektas sukūrė apskritų ir spiralinių formų pastatą, kurio pagrindinė rotonda platėja į viršų ir apšviesta pro stiklinį stogą krintančios šviesos. Organinę architektūrą gyvenamųjų namų statyboje plėtojo ir kiti ortodoksaliu Europos modernizmu nepatenkinti amerikiečių architektai, pavyzdžiui, Briusas Gofas (Bruce Goff), tačiau pagrindines gyvenamųjų namų dizaino madas diktavo statytojai ir nekilnojamo turto vystytojai.

Išraiškingų architektūrinių formų buvo ieškoma ir kitose modernizmo kryptyse – brutalizme, struktūralizme (Polo Rudolfo suprojektuotas Jeilio universiteto Dailės ir architektūros mokyklos naujasis pastatas Niu Heivene, 1963 m.; Luiso Kano kūryba).

Užsienio reikalų ministerijos rūmai Brazilijoje

Brazilijoje

Skirtingai nuo daugelio kitų pasaulio šalių, architektūros raida Brazilijoje Antrojo pasaulinio karo metais nenutrūko. Pirmieji svarbesni modernizmo projektai įgyvendinti XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje – Švietimo ir sveikatos ministerijos rūmai Rio de Žaneire bei O. Nymejerio ir L. Kostos suprojektuotas Brazilijos paviljonas pasaulinei parodai Niujorke (1939–1940 m.). Didžiausi modernizmo architektūros projektai po Antrojo pasaulinio karo buvo naujosios sostinės Brazilijos miesto planas, įgyvendintas 1957–1960 m. (L. Kosta ir kiti) ir didelių tūrių visuomeninių ir administracinių pastatų statyba (Nacionalinio Kongreso rūmai, 1960 m., Užsienio reikalų ministerijos rūmai, 1970 m., abiejų architektas – O. Nymejeris).

Europoje

Berlyno filharmonija

Po Antrojo pasaulinio karo Europos miestuose vyko istorinio užstatymo rekonstrukcija ir plėtėsi pramoninė statyba. Panašiai kaip ir Jungtinėse Valstijose, Europoje šalia vyraujančio internacionalinio stiliaus plėtojosi ir išraiškingesnių formų architektūra. Iš to laikmečio Vokietijoje pastatytų visuomeninių pastatų išsiskiria H. Šarūno organinės architektūros stiliumi suprojektuota Berlyno filharmonija (1959–1963 m.). Modernizmo raidai svarbūs buvo Le Korbiuzjė projektai Prancūzijoje: Ronšampo koplyčia (Chapelle Notre-Dame du Haut) Aukštutinės Sonos departamente (1950–1954 m.) – plastiškai išraiškingų formų masyvių betoninių sienų pastatas su siauromis langų angomis; pagal „Unité d'habitation“ dizaino principą projektuotas „Cité radieuse“ daugiabutis Marselyje (1947–1952 m.), pakeltas ant masyvių atraminių kolonų; Žaulio namas (Maisons Jaoul) Paryžiuje (1954–1956 m.), pasižymintis šiurkščios estetikos betono ir plytų fasadais. Visi šie projektai turėjo įtakos naujos stilistinės krypties – brutalizmo – formavimuisi, kuriam būdingos masyvios formos, grublėti paviršiai ir sąmoningas sunkios išvaizdos medžiagų naudojimas.

Hanstentono mokykla Norfolke, Anglijoje

Brutalizmo stilius atsirado Jungtinėje Karalystėje XX a. šeštajame dešimtmetyje. Pirmuoju stiliaus pavyzdžiu laikoma anglų architektų Alison Smitson ir Piterio Smitsono suprojektuota Hanstentono mokykla (Hunstanton School) Norfolke, Anglijoje (1949–1954 m.): pastato architektūrai būdingos aiškios formos ir struktūra, sąmoningai be apdailos paliktos visos konstrukcijos, medžiagos ir inžineriniai tinklai. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje brutalizmas tapo vyraujančiu stiliumi Jungtinės Karalystės visuomeninių ir komercinių pastatų projektuose (Deniso Lasduno suprojektuoti Nacionalinio teatro rūmai Londone, 1976 m.), o iš Jungtinės Karalystės paplito ir kitur pasaulyje, ypač švietimo įstaigų architektūroje.

XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje Jungtinėje Karalystėje susiformavo dar viena modernizmo kryptis – haitekas, kuriai būdinga aiški struktūra, mechaninių sistemų demonstravimas, atviras, lengvai pakeičiamas suplanavimas, naujų neįprastų medžiagų naudojimas (anglų architekto Normeno Fosterio „Renault“ automobilių centro sandėlis Svindone, 1980–1982 m.; italų architekto Renco Pjano ir anglų architekto Ričardo Rodžerso suprojektuotas Pompidu centras Paryžiuje, 1977 m.).

Japonijoje

Vėlyvojo modernizmo laikotarpiu Japonijoje susiformavo nauja, vietinė modernizmo kryptis – metabolizmas, kurią XX a. septintajame dešimtmetyje pradėjo architektai Kijonoris Kikutakė, Kišio Kurokava ir Fumihikas Makis.

Lietuvoje

Lietuvoje ryškūs du modernistinės architektūros raidos etapai: tarpukario modernizmas ir socialistinis (sovietmečio) modernizmas.

Tarpukario modernizmas

Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio tarpukario Lietuvos architektūroje vyravo neoklasicizmas. Pirmosios modernizmo idėjos Lietuvą pasiekė jau trečiajame dešimtmetyje – inžinieriaus Prano Markūno suprojektuotuose elevatoriuose Kaune ir Šiauliuose (1923–1925 m.) pirmąkart Lietuvos architektūroje panaudotas išorėje matomas nedekoruotas gelžbetonio karkasas. Modernizmo vertybės pastebimos ir „OZE“ sveikatos namų pastato Kaune planinėje struktūroje ir funkcijoje (architektai Krečmeris, Šragenheimas, 1926 m.). Tačiau tradiciškai teigiama, kad modernizmas Lietuvoje prasidėjo ir ėmė reikštis kaip stilius ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai – žymiausias modernistinis pastatas Lietuvoje

Apie 1930 m. išaugo nauja architektų karta, baigusi mokslus ir įgijusi patirties Vakarų Europoje. Ši karta sukūrė savitą architektūrą, kurioje susipynė modernizmo ir tradicinės architektūros, tautinio stiliaus bruožai. Lietuvos tarpukario architektūroje nebuvo ekstremalių perversmų, stilių kaita vyko nuosekliai, modernizmas buvo suvokiamas ne kaip radikali alternatyva akademizmui, o kaip naujas, madingas stilius. Modernizmo architektūros gausa ypač pasižymi tarpukario laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas. Praradus Vilnių, Kaunas tapo reikšmingiausiu Lietuvos miestu, jame kūrėsi valdžios įstaigos, užsienio valstybių pasiuntinybės, kėlėsi gyventojai; pastatyta tūkstančiai pastatų: valstybinių įstaigų, muziejų, mokyklų, biurų, viešbučių, pramonės įmonių, gyvenamųjų namų. Dauguma jų pasižymi tinku dengtu fasadu, lenktomis formomis, minimalistiniais sprendimais ir plačiomis, šviesiomis erdvėmis. Kauno modernizmo architektūra 2015 m. įvertinta Europos kultūros paveldo ženklu, o 2023 m. rugsėjo 18 d. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kauno centrinis paštas – vienas svarbiausių Kauno modernizmo statinių

Tarp svarbiausių Kauno modernistinių pastatų minimi architekto Felikso Vizbaro suprojektuoti Centrinio pašto rūmai (1930–1932 m.), turintys nemažai „tautinio stiliaus“ elementų; klasikinės kompozicijos ir modernių formų Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai (Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Krikščiukaitis, 1929–1936 m.); Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika (K. Reisonas, 1933–1940 m.), kuri laikoma reikšmingiausiu tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžiu; Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuoti funkcinio modernizmo stiliaus Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1937–1939 m.), Lietuvos sporto universiteto Centriniai rūmai (1933–1934 m.) ir KTU Cheminės technologijos fakulteto rūmai (buvusi Tyrimų laboratorija, 1933–1935 m.); Kauno įgulos karininkų ramovė (Stasys Kudokas, 1931–1937 m.), kuriai būdingi modernizmo ir renesanso architektūros principai; buvę „Pieno centro“ bendrovės rūmai (V. Landsbergis-Žemkalnis, K. Reisonas, 1931–1934 m.; išskirtinė pastato detalė – gaubtas kampinis fasadas su lenktais langais); KTU Vaižganto progimnazija (buvusi Šančių gimnazija; S. Kudokas, 1938 m.); Ekonomisto Jono Lapėno gyvenamasis namas (F. Vizbaras, 1932 m.) – vienas pirmųjų modernistinių pastatų mieste.

Šiaulių dramos teatras prieš renovaciją, 2010 m. Po renovacijos 2014 m. pastato fasado autentika prarasta

Modernistiniai pastatai statyti ne tik Kaune. Tarpukario modernizmo architektūros apstu ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Statytos pradžios mokyklos, gimnazijos, kareivinės, pašto rūmai, bažnyčios, bankai, pieninės, ligoninės, geležinkelio stotys, šaulių namai, įvairūs gamybiniai ir komerciniai pastatai, gyvenamieji namai.

Šiauliuose daugiausia modernistinių pastatų sukūrė miesto architektu dirbęs inžinierius Vladas Bitė: Tautininkų sąjungos namus (1934 m.), Šiaulių apskrities savivaldybės rūmus (1935 m.), Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmus (1935 m.) ir kitus; architektas Kazys Krikščiukaitis suprojektavo Šiaulių apygardos teismo rūmus (1936 m.), Klaudijus Dušauskas-Duž – pašto rūmus (1939 m.). Modernizmo stiliumi pastatyta ir pradžios mokykla, muziejus, dramos teatras, dideli gyvenamieji namai ir mažesnės priemiesčio vilos.

Raudonojo kryžiaus ligoninė, dabar – Respublikinė Klaipėdos ligoninė

Klaipėdos modernizmo architektūroje žymi Bauhauzo mokyklos įtaka: griežtos geometrinės formos, santūrūs fasadai be gausios puošybos, vertikalių ir horizontalių linijų samplaika, suapvalintos briaunos, kampai, erdvūs, šviesūs interjerai. Išskirtinis Klaipėdos bruožas – klinkerinės plytos, kuriomis dekoruojami pastatų fasadai, portalai, tarplangiai. Klaipėdoje kūrė architektai Herbertas Reismanas („Ryto“ spaustuvės kompleksas, 1932 m.; muilo fabriko „Žuvelė“ administracinis pastatas; Vytauto Didžiojo gimnazija, 1934 m.; miesto elektrinės kompleksas, 1939 m.; alaus daryklos mielių fabrikas), Paulis Gyzingas (Taupomoji kasa, 1938 m.; Simono Dacho mokyklos išplėtimas; vaikų ligoninės naujasis korpusas, 1934 m.), Kauno architektai V. Landsbergis-Žemkalnis (Pedagoginio instituto sporto rūmai, 1937 m.) ir Romanas Steikūnas (Raudonojo Kryžiaus ligoninė, 1933 m.).

Panevėžio apskrities savivaldybės pastatas, dabar – Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika

Nemažai modernistinių statinių pastatyta Panevėžyje (Antano Gargaso suprojektuota pradinė mokykla Nr. 3, 1935 m., Panevėžio apygardos ligonių kasa, 1937 m., Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas, 1938 m.; Petro Lelio – Panevėžio apskrities savivaldybės rūmai, 1940 m.), Telšiuose (Stepono Stulginskio suprojektuota M. Valančiaus gimnazija ir naujoji pradžios mokykla, abu 1935 m., „Alkos“ muziejus, 1938 m.; Vsevolodo Kopylovo – Amatų mokykla, 1936 m.), Ukmergėje (V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas gydytojo A. Dumbrio namas, 1933 m., Ligonių kasos rūmai, 1938 m.; Felikso Bielinskio – A. Smetonos gimnazija, 1938 m.; Juozo Vodopalo – Amatų mokykla, 1938 m.).

Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia – medinės modernizmo architektūros pavyzdys

Racionalizmo bruožai ryškūs architekto Mykolo Songailos suprojektuotuose Lietuvos banko pastatuose Panevėžyje (1930 m.), Raseiniuose (1933 m., kartu su A. Funku), Biržuose (1935 m.), Tauragėje (1935 m.), Mažeikiuose (1937 m.) ir Kretingoje (1938 m.). Modernizmo stilistika pasižymi V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuota Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (1936 m.), stiliaus bruožų turi inžinieriaus Prano Indriūno suprojektuota medinė Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia (geometrinės formos, apvalūs viduriniosios navos langai, modernūs priekiniame fasade esančio lango apvadai). Unikali architekto V. Kopylovo suprojektuota Šv. Mikalojaus stačiatikių cerkvė Telšiuose – bene vienintelis kubizmo architektūros pavyzdys Lietuvoje.

Tarpukario Vilniuje architektūra plėtota menkai, pastatyta keletas pastatų, atspindėjusių Lenkijos tuometines architektūros tradicijas: Pašto taupomųjų kasų (architektai Zbignevas Pugetas, Julijus Žuravskis, 1937 m.), Krašto ūkio banko (S. Gelenzovskis, J. Pankovskis, 1938 m.), Visuomenės draudimo bendrovės rūmai (Stanislovas Murčinskis, Ježis Soltanas, 1938 m.), mokykla Liepkalnio gatvėje (Romualdas Gutas, 1939 m., funkcionalistinių namų kolonija Olandų, T. Kosciuškos, M. Dobužinskio gatvėse.

Socialistinis modernizmas

Nepriklausomoje Lietuvoje plėtotos modernizmo architektūros nuoseklią raidą sustabdė sovietinė okupacija. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui iš Lietuvos išvyko didelė dalis tarpukario architektų, į Lietuvą buvo siunčiami architektai iš kitų sovietinių respublikų (daugiausia iš Leningrado). Pokario metais vyravo vadinamoji stalinistinė architektūra – pseudoistorizmas, dėl tarpukario Kauno architektūros mokyklos įtakos turintis šiek tiek pamodernintų bruožų. Šeštojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje įvykdyta esminė architektūros reforma – pereita prie ekonomiškos industrinės statybos. Iš Vakarų Europos perimti technologiniai (daugiausia iš Prancūzijos), urbanistiniai ir sociokultūriniai (daugiausia iš Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos) bei estetiniai sprendimai, kuriuos supaprastinus suformuotas socialistinio modernizmo stilius.

Pramonės statybos projektavimo instituto pastatas Kaune, rekonstruotas 2019 m.

Šeštajame dešimtmetyje ėmė reikštis po karo Lietuvoje architektūrą baigusių architektų karta (Algimantas Nasvytis, Vytautas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Antanas Sprindys), suklestėjo vadinamoji „lietuviškoji architektūros mokykla“. Septintajame dešimtmetyje įrengta modernių, originalių interjerų (kavinės ir viešbučio „Neringa“ interjeras Vilniuje, architektai A. ir V. Nasvyčiai), plėtota moderniosios architektūros racionalioji kryptis, pabrėžiant pastatų konstrukcinę struktūrą, griežtą geometrinę formą (Klinikinė ligoninė Vilniuje, architektai Eduardas Chlomauskas ir Zigmantas Liandzbergis, 1967 m.; Pramonės statybos projektavimo institutas Kaune, architektai A. Sprindys ir Vladas Stauskas, 1965 m.; Kauno Politechnikos instituto Statybos, Radiotechnikos ir Chemijos technologijos fakultetų rūmai, architektas Vytautas Jurgis Dičius, 1964–1970 m.). Pastatyta įvairesnių meninių formų turinčių statinių, kurių stilistika, darna su aplinka artima suomių architektūrai, A. Alto projektams (V. E. Čekanausko suprojektuoti Kompozitorių sąjungos rūmai ir gyvenamieji namai Žvėryne, 1966 m., Dailės parodų rūmai, 1967 m., abu Vilniuje; Algimanto Lėcko – poilsio namai „Žilvinas“ Palangoje, 1969 m.).

Brutalistinės estetikos prisodrinti Vilniaus sporto rūmai

Aštuntajame dešimtmetyje toliau plėtota racionalistinė kryptis. Sporto rūmų (E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis, Jonas Kriukelis, 1971 m.) ir ligoninių Santariškėse (E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis, Kazimieras Plyčius, 1977–1983 m.), Vilniuje, Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo rūmų (A. Sprindys, 1975 m.) architektūroje išryškinta tektonika, konstrukcijos. Vientisos, ekspresyvios plastinės formos, sudėtinga vidaus erdvinė struktūra būdinga Gedimino Baravyko suprojektuotiems Santuokų rūmams (1974 m.) ir Revoliucijos muziejui (1980 m., kartu su Vytautu Vieliumi) Vilniuje; plastine, skulptūrine architektūros stilistika pasižymi Lietuvos kooperatyvų sąjungos rūmai (Justinas Šeibokas, 1977 m.), Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto rūmai (V. E. Čekanauskas, 1978 m.) Vilniuje, Balneologijos ir fizioterapijos gydykla Druskininkuose (Aušra ir Romualdas Šilinskai, 1980 m.). Pastatyta reprezentacinių visuomeninių pastatų (Operos ir baleto teatro rūmai Vilniuje, architektė Elena Nijolė Bučiūtė, 1974 m.).

Dinamiška ir ekspresyvi Aukščiausiosios Tarybos rūmų (dabar Seimo rūmų) architektūra iliustruoja tuometinių architektų siekį atsiriboti nuo tipizuotos ir standartizuotos miestų aplinkos

Sveikatingumo kompleksas, pastatytas 1982 m. pavyzdinėje tarybinio ūkio gyvenvietėje Juknaičiuose

Lietuvos architektūra nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos architektūros istorikų įvardijama vėlyvuoju modernizmu, kuriam būdingos plasticizmo, regionalizmo, struktūralizmo ir postmodernizmo formos. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje reiškėsi savita regionalizmo srovė, kai modernizmo elementai buvo jungiami su liaudies architektūros tradicija. Šio pobūdžio architektūra taikyta rekreaciniuose pastatuose, visuomeniniuose interjeruose, kaimo vietovių ir miestelių visuomeniniuose objektuose (kultūros namai Mindūnuose, architektas P. Adomaitis, 1975 m.; sveikatingumo kompleksas Juknaičiuose, architektas Stanislovas Kalinka, 1982 m.; visuomeniniai pastatai Kivyliuose, architektas V. Lisauskas, 1984 m.; J. Zinkevičiaus suprojektuoti valgykla-svetainė su viešbučiu (1982 m.) ir kultūros namai su administracinėmis patalpomis (1986 m.) Punioje). Didžiuosiuose miestuose susirūpinta funkcionalistinės architektūros sukeltų problemų sprendimais, taikytos sudėtingesnės, plastiškesnės, dinamiškesnės tūrinės formos (Vilniuje – autobusų stotis, architektas Vytautas Brėdikis, 1974 m.; Ritualinių paslaugų rūmai Olandų gatvėje, architektas Česlovas Mazūras, 1975–1988 m.; LSSR liaudies ūkio pasiekimų parodų rūmai (dabar parodų centras „LITEXPO“, architektas Edmundas Stasiulis, 1980 m.; dabartiniai Lietuvos vyriausybės (V. E. Čekanauskas, 1982 m.) ir Seimo rūmai (A. ir V. Nasvyčiai, 1982 m.); viešbutis „Lietuva“, architektai A. ir V. Nasvyčiai, 1983 m.; M. Žilinsko galerija Kaune, architektai Eugenijus Miliūnas, Kęstutis Kisielius, 1986 m.; viešbutis „Klaipėda“ Klaipėdoje, architektas Gytis Tiškus, 1986 m.; baldų parduotuvė Aido gatvėje Šiauliuose, architektas Kajetonas Jurėnas, 1982 m.; „Ekrano“ gamyklos kultūros rūmai Panevėžyje, architektas H. A. Balčiūnas, 1986 m.).

Lazdynų mikrorajono Vilniuje architektūra 1974 m. įvertinta Lenino premija

Itin masišką pobūdį sovietmečiu įgijo gyvenamoji architektūra. Lietuvos miestuose įsigalėjo tipiniai stambiaplokščiai daugiabučiai, atsirado naujas urbanistinis vienetas – mikrorajonas – su matematiškai apskaičiuotais nuotoliais tarp funkcinių elementų. Miestai suvienodėjo, miestų architektūra sumenko. Pastatyta ir savitų gyvenamųjų rajonų – Žirmūnai (Birutė Kasperavičienė, Bronislovas Krūminis ir kiti, 1962–1967 m.) ir Lazdynai (V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis ir kiti) Vilniuje, Dainava (Alvydas Steponavičius ir kiti, 1974 m.) ir Kalniečiai (Gražina Miškinienė, A. Krasilnikova, A. Steponavičius, 1985 m.) Kaune.

Nors paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais architektūroje vyko estetinė kaita ir požiūris į modernistinius sprendimus tapo vis kritiškesnis, socialistinio modernizmo pabaigą Lietuvoje architektūros istorikai siūlo sieti su sovietinės sistemos žlugimu 1990 m.

Modernizmo kritika

„Pruitt-Igoe“ daugiabučių masyvas Sent Luise nugriautas 1972 m. Šiuos metus priimta laikyti modernizmo architektūros laikmečio pabaiga

Modernizmo architektūra vertinta labai įvairiai. Nemažai modernizmo architektūros dėl istorinės vertės įtraukta į saugotinų objektų sąrašus, tačiau jau XX a. septintajame dešimtmetyje modernizmas sulaukė ir nemažai kritikos tiek Europoje, tiek JAV. Naujų projektų įgyvendinimui daug kur buvo nugriauti istoriniai pastatai, pavyzdžiui, 1971 m. – XIX a. Paryžiaus Turgaus paviljonai (Les Halles). Visuomenė pamažu suprato, kad modernizmo principų įgyvendinimas istoriniuose miestuose pakenkė miestovaizdžiui, o naujuose miestuose – neskatino humaniškos aplinkos formavimosi. Amerikiečių-kanadiečių žurnalistė ir urbanistė Džeinė Jakobs (Jane Jacobs) knygoje „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“ (The Death and Life of Great American Cities, 1961 m.) aštriai kritikavo modernizmo miestuose vykdytą funkcinį zonavimą ir suburbanizacijos tendencijas. Gyvenamųjų daugiabučių masyvuose, kurie anksčiau buvo apdovanoti architektūros prizais, klostėsi nepalankios socialinės sąlygos, pradėta šiuos masyvus griauti. 1951–1955 m. statytas „Pruitt-Igoe“ daugiabučių masyvas Sent Luise 1972 m. tapo vienu pirmųjų nugriautų modernizmo architektūros statinių. Amerikiečių architektūros istorikas Čarlzas Dženksas (Charles Jencks) dieną, kai buvo susprogdintas paskutinis masyvo pastatas, paskelbė modernizmo eros pabaiga.

XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose Europos šalyse monotoniški socialinių būstų rajonai su masyviais pilkų stambiaplokščių gelžbetonio sienų daugiabučiais tapo vaizduotės stokos, resursų trūkumo ir valdžios įstaigų nerūpestingumo simboliu. Dėl socialinių problemų šiuose rajonuose iš dalies kaltinti ir projektuotojai, smuko architekto profesijos prestižas. Amerikiečių architektas Robertas Venturis knygoje „Sudėtingumas ir prieštaravimas architektūroje“ (Complexity and Contradiction in Architecture, 1966 m.) kritikavo ortodoksaliam modernizmui būdingą perdėtą formos supaprastinimą, perdėtą dėmesį funkcijai ir abstrakcijai, metaforų ir simbolių nenaudojimą. Su žmona Denise Skot Braun ir architektu Stivenu Izenuru (Steven Izenour) parašytoje knygoje „Mokantis iš Las Vegaso“ (Learning from Las Vegas, 1972 m.) R. Venturis pasmerkė modernistų tradicijos elitarizmą. Knyga tapo postmodernizmo architektūros manifestu.

Posovietinėse šalyse modernizmo architektūra dažnai siejama su okupacijos režimų laikotarpiu, asocijuojasi su masine tipine statyba, nėra vertinama.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje vietoj modernizmo ėmė vyrauti postmodernizmo architektūra.

Architektai

Žymesni architektai, prisidėję prie modernizmo architektūros raidos:

• Frankas Loidas Raitas (1869–1959), JAV
• Valteris Gropijus (1883–1969), Vokietija, JAV
• Liudvigas Mysas van der Rohė (1886–1969), Vokietija, JAV
• Le Korbiuzjė (1887–1965), Šveicarija, Prancūzija
• Geritas Tomas Ritveldas (1888–1964), Nyderlandai
• Konstantinas Melnikovas (1890–1974), Rusija
• Alvaras Altas (1898–1976), Suomija
• Oskaras Nymejeris (1907–2012), Brazilija

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.