Vėlė

Vėlė (latv. velis) – senovės baltų mitologijoje – mirusiojo dvasia. Buvo tikima, kad žmogui mirus vėlė atsiskiria nuo kūno ir kurį laiką klaidžioja tarp gyvųjų (įsikuria ant aukšto, medyje ir kt.). Gerų žmonių vėlės, kaip tikėta, padėdavusios gyviesiems, o blogų (nusikaltėlių, savižudžių) – kenkdavusios. Gyvieji, norėdami numaldyti vėles ir tikėdami, kad jos gyvena kaip ir gyvi žmonės, dėdavo į mirusiojo kapą įkapes, nešdavo joms maisto (iš to išsivystė Ilgių arba Vėlinių tradicija). Tikėta, kad vėlės galiausiai iškeliauja į kitą pasaulį (dausas, kapines, „vėlių kalnelį“).

Vėlių įsivaizdavimas per amžius kito: seniausiais laikais jos įsivaizduotos persikūnijusios į gyvūnus (paukščius, bites, peles ir kt.), vėliau – kaip šmėkla, neryški žmogaus figūra. Prasidėjus mirusiųjų deginimo papročiui (II tūkstantmetyje pr. m. e.), vėlės vaizdinys tapo nebe toks aiškus, nematerialus.

Apie vėlių pagarbinimo kultą (Ilges) mini Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis, Jonas Lasickis ir kiti istorikai. Krikščionybės laikais vėlės vaizdinys sumišo su krikščionišku nemirtingos žmogaus sielos įsivaizdavimu.

Žodis vėlė kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies ṷel-, reiškiančios 'plėšti, žeisti, grobti'. Iš šios šaknies taip pat kilę žodis Velnias (mirusiųjų pasaulio valdovas).