Belovežo giria

Belovežo nacionalinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Belovežo giria
Vieta:	Lenkija (Palenkės vaivadija), Baltarusija (Gardino sritis)
Koordinatės:	52°43′0″ š. pl. 23°50′0″ r. ilg.
Plotas:	876,07  km² (Balt.), 105,01 km² (Lenk.)
Įkurtas:	1932 m. (Lenkijos pusė)
Valdymas:	Gamtos apsaugos ministerija
Vikiteka:	Belovežo giria
UNESCO	(angl.) (pranc.): 33

Girios simbolis – stumbras

Belovežo giria – seniausias Europos lygumų miškas

Ąžuolas

Kapas miške

Belovežo giria (lenk. Puszcza Białowieska, bltr. Белавежская пушча, rus. Беловежская пуща, seniau lietuviškai vadinta Baltvydžio, Baltvyžio, Baltvyžių giria) – didžiausias Europoje reliktinis lygumų miškas, išsidėstęs Lenkijoje ir Baltarusijoje. Giria sudaro Belovežo nacionalinį parką, kuris 1992 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Baltvyžių girios žemėlapis Lietuviškojoje enciklopedijoje, 1934 m.

Geografinė padėtis ir topografija

Belovežo giria ir nacionaliniai parkai yra Lenkijos Palenkės vaivadijoje ir Baltarusijos Bresto ir Gardino srityse. Giria yra centrinės Europos lygumoje ir Vyslos baseino rytiniame pakraštyje. Čia praeina ir Baltijos jūros bei Juodosios jūros vandenskyros linija.

Belovežo giria yra plokščia aukštuma, maždaug 170 m virš jūros lygio. Aukščiausia vieta yra Stirnų kalnas (202 m); žemiausios vietos 137–157 m aukščio. Aukščiausia plokštumos vieta yra viduryje, iš čia ji žemėja į visas puses, dėl to beiveik visi girios upeliai teka iš centro. Per vidurį eina slėnis, kuriuo teka Narevkos upelis. Jo slėnis pradėtas sausinti ir vaga tvarkyti dar Tyzenhauzo laikais.

Pietrytinė dalis yra kalvotesnė nei kitos girios dalys. Kai kurios kalvos čia net vadinamos kalnais. Nuo kalvų į vakarus telkšo plačios balos. jose prasideda Perevolo upelis, tekąs į Lesną ir Solomenką, kuris teka į pietus pelkėmis.

Apie 11 proc. girios ploto užima pelkėtos vietos. Per nacionalinį parką teką Hvožnos, Lesnos, Liutovnios ir Narevkos upeliai. Visos upelės teka daugiausia mišku apaugusiais slėniais. Jos įteka arba į šiaurę tekantį Narevą arba į pietus tekančią Pravaja Lesnaja.

Plotas

UNESCO Pasaulio kultūros paveldui priskiriamas biosferos rezervatas Lenkijoje užima 200 km². Baltarusijos pusėje biosferos rezervatas apima 1 771 km². Pagrindinė miško dalis užima 157 km², dar 714 km² sudaro buferinę zoną ir 900 km² – pereinamąją zoną. Nacionalinis parkas ir pasaulio paveldas kartu sudaro 876,1 km².

Dirvožemis

Dirvožemis daugiausia lengvas, smėlėtas. Žemesnėse vietose jis molingas, kalvos grynas smėlis. Pagal sausumą yra visai sausų smėlynų ir pelkėtų vietų bei pelkių. Nuo dirvožemio tipo priklauso ir augalija. Lengvame smėlėtame dirvožemyje auga pušynai. Vidutinio drėgnumo kiek smėlėtame ar molingame dirvožemyje auga mišrieji miškai. Drėgnesniame dirvožemyje su molio priemaišomis auga eglynai. Juose įsimaišo beržų, uosių. Drėgnose, riebiose vietose auga juodalksniai.

Klimatas

Kadangi Belovežo giria užima didelį plotą, o seniau užėmė dar didesnį, tai jos klimatas šiek tiek skiriasi nuo apylinkių klimato. Vidutinė metinė temperatūra yra kiek žemesnė nei apylinkėse. Pavasaris prasideda savaite kita vėliau nei apylinkėse ir yra trumpesnis. Tačiau pavasarinės šalnos pasibaigia gana vėlai, o rudeninės prasideda gana anksti. Debesuotų dienų girioje beveik dukart daugiau nei apylinkėse, tačiau nuo rugsėjo vidurio dažnai prasideda sausos, giedros dienos, nors naktys visada šaltos. Girios žiema yra neilga ir nešalta, dažniausiai yra nedaug sniego.

Augalija ir gyvūnija

1880 m. girioje buvo 40 proc. pušynų, 20 proc. eglynų ir iki 3 proc. ąžuolynų. Jau tuo metu pastebėta didelė augalų įvairovė – 1887–1888 m. tirdami girią botanikai F. Blonski, K. Drymmer ir A. Eismondas rado 1337 rūšis augalų ir grybų, tarp jų 308 rūšis grybų, 121 rūšį samanų ir 10 rūšių paparčių. Po Pirmojo pasaulinio karo pušys augo 53,5 proc. girios teritorijos (59 258 ha), eglės 9,8 proc. (10 907 ha), ąžuolai 4,5 proc. (4 991 ha).

Dabartiniais laikais vidutinis parko medynų amžius >100 m., tačiau atskiros dalys yra 250–300 m. senumo. Girioje yra 400–600 m. amžiaus ąžuolų, 250–350 m. amžiaus uosių ir pušų, 200–250 m. amžiaus eglių.

Miškas pagal augalijos ir gyvūnijos gausą neturi lygių Europoje: priskaičiuojama 260 lapsamanių, 570 grybų, 290 kerpių rūšių ir kt.; net 270 paukščių rūšių, 11 000 bestuburių, 59 žinduolių. Belovežo girioje gyvena didžiausia pasaulyje stumbrų populiacija. Daug saugomų rūšių. Girioje gausu gamtos paminklų.

Istorija

Ledynmečio metu ir iškart po ledynmedžio čia veisėsi šiaurės elniai, muskusiniai jaučiai, urvinės meškos, mamutai.

Istorinių laikų priešaušryje giria buvusi gerokai didesnė ir greičiausiai neišsiskyrusi iš kitų girių. Jos šiaurės vakarinėje dalyje gyveno jotvingiai. Čia X–XI a. vyko dažnos kovos tarp rytų slavų tautų ir baltų. 983 m. rusų metraštininkas rašė, kad „ėjęs Vladimiras ant jotvingių, nukariavęs juos ir jų žemę“. 1038 m. prieš jotvingius žygiavo Jaroslavas Išmintingasis. Slavus jotvingiai taip pat puldinėjo, dėl to šie pradėjo statyti įtvirtintas vietoves (Slanimas, Drohičinas, Brestas, Gardinas). 1192 m. prieš jotvingius žygį surengė Kazimieras Teisingasis. Kurdamas valstybę su jotvingiais kariavo ir Mindaugas. Danielius Romanovičius privertęs jotvingius „būti jam darbe ir miestus statyti“.

1279 m. badmečio metu jotvingiai prašė Volynės Vladimirą duonos, žadėdami mainais girios gaminių. Šiandien jotvingių palikimą Belovežo girioje primena tik keletas vietovardžių. Jau XIII a. karai ir gaisrai gerokai apretino girią, joje ėmė kurtis daugiau gyvenviečių, ėmė mažėti ir žvėrys.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje giria pradžioje turėjo svarbų vaidmenį ruošiant maisto atsargas prieš karinius žygius. Taip po 1409 m. Brastos suvažiavimo, kai Vytautas su Jogaila sutarė bendromis jėgomis pulti kryžiuočius, Vytautas grįžo ruošti kariuomenės, o Jogaila nuvykęs medžioti į Belovežą, ruošti maisto atsargas kariuomenei. Medžioklė truko visą rudenį ir žiemą. Pavasarį paruoštas maistas buvo nuplukdytas Narevu, Bugu ir Vysla į Plocką, kur buvo paruošti sandėliai būsimajam karui. Jogaila ir vėliau lankėsi Lietuvoje medžioti. 1426 m. Lenkijoje ir Lietuvoje siaučiant marui, Jogaila Belovežo girioje surengė antrą žymiąją medžioklę, kurioje dalyvavo ir Vytautas. Belovežo girioje Vytautą rado ir 1421 m. po Lietuvą keliavęs Ghillebert de Lannoy.

Vėliausiai nuo Vytauto ir Jogailos laikų Belovežo giria tapo Lietuvos valdovų nuosavybe. Tik valdovai tegalėjo medžioti stambiuosius girios žvėris, visi kiti – tik smulkiuosius. Tokia padėtis išliko iki pat carų laikų ir išskirtinės medžioklės teise valdovai plačiai naudojosi.

Po Vytauto ir Jogailos medžioklių pobūdis pakito – jos tapo daugiau pramogos ir sporto dalyku, nei maisto tiekimu. Medžioklės kaitaliojosi su puotomis ir pasilinksminimais. Kazimieras Jogailaitis dėl medžioklių dažnai pamiršdavo ir karaliaus pareigas. Paskutinius septynerius metus jis beveik neišvažiuodamas gyveno Lietuvoje ir dažnai medžiojo. Iškilmingas medžiokles ruošdavo Aleksandras, su dideliu dvariškių būriu medžiodavo Žygimantas Senasis. Tuo metu įsigalėjo ir paprotys už užmuštą valdovo miške žvėrį bausti mirties bausme. Kaip girios sargai čia buvo įkurtos 277 šaulių šeimos, kurie pareikalavus didžiajam kunigaikščiui turėjo susirinkti medžioti. Apylinkės gyventojai, be įprastinių duoklių, buvo apdėti dar ir ypatingomis natūrinėmis prievolėmis: jie turėdavo dirbti statines, sūdyti jose sumedžiotą mėsą ir išvežioti po karaliaus dvarus, didikų ir pralotų rūmus.

Žygimantas Senasis sudarė komisiją, kuri turėjo atskirti valdovo valdas nuo privačiųjų. Taip pat jis 1538 m. vasario 27 d. išleido pirmąjį miškų ir medžioklių apsaugos įstatymą, kuriame aptariami įvairūs su miško ekonomika susiję dalykai. Įstatymu numatoma įsteigti girininkijas ir girininkų pareigybes, taip pat nustatomos girininkų pareigos prižiūrint mišką. Įstatymu draudžiama kirsti valdovo girią be jo sutikimo, įsakoma panaikinti nereikalingus takus ir kelius, girininkams ir šauliams draudžiama naudotis mišku savo naudai. Įstatymu taip pat nustatomos baudos už drevių darymą medžiuose, taip pat apribojamas ir žuvų gaudymas. Daug dėmesio skiriama žvėrių ir paukščių apsaugai – ne tik pačioje girioje, bet ir jos apylinkėse buvo uždrausta laikyti medžioklinius šunis ir šautuvus. Valstiečiams uždrausta po vieną eiti girion šienauti bei žuvauti. Turėjo susirinkti visas būrys, įspėti girininką ir nesivesti su savimi šunų bei neturėti ginklų. Už bet kurio didesnio gyvūno, įskaitant stirną, užmušimą grėsė mirties bausmė. Valstiečiai žvėrių naikinti negalėjo net jiems užklydus į jų laukus, išskyrus plėšriuosius gyvūnus (vilkus, lapes, lūšis). Šiuos žvėris, taip pat kiaunes, kiškius ir paukščius, kurie atklysdavo į valstiečių laukus buvo galima šaudyti ir pardavinėti be girininko leidimo. Girininkams buvo duota žemės, kurios dviejuose trečdaliuose jie galėjo įkurdinti valstiečius, kurie tapo kaip ir girininko baudžiauninkais. Girininkams suteikta teisė spręsti valstiečių ir šaulių ginčus.

Šaulių įkurdinimas miške tik pakenkė, nes jie tapo didžiausiais girios gyvūnijos naikintojais. Šaulių šeimos didėjo ir teko didinti dirbamos žemės plotus bei kirsti mišką. Žygimantas Senasis taip pat buvo pirmasis pradėjęs mažinti ir dalinti mišką. 1501 m. jis Bielsko miestui atidavė 582 dešimtines miško, miškas dalintas ir didikams, pvz., Žemaičių seniūnui Jeronimui Chodkevičiui.

Šaltiniai

• Lietuviškoji enciklopedija, II t. – Kaunas: Spaudos Fondas, 1934. – p. 1005-12.

Nuorodos

• Baltvyžių giria ir stumbrai // Iliustruotas laikraštis, 1932 m. vasario 25 d., 10 psl.