Led Zeppelin
Led Zeppelin | |
Viršuje: Džimis Peidžas, Džonas Bonemas Apačioje: Džonas Polis Džounsas, Robertas Plantas | |
Biografija | |
---|---|
Kilmė | Jungtinė Karalystė |
Žanrai | Sunkusis rokas Bliuzrokas Folkrokas |
Aktyvumo metai | 1968–1980 (susiėjimai: 1985, 1988, 1995, 2007) |
Įrašų kompanija | Atlantic Records Swan Song Records |
Svetainė | www.ledzeppelin.com |
Buvę nariai | |
Robert Plant Jimmy Page John Paul Jones John Bonham |
„Led Zeppelin“ – 1968 m. Londone susikūrusi anglų roko grupė. Grupę sudarė vokalistas Robertas Plantas, gitaristas Džimis Peidžas, bosistas/klavišininkas Džonas Polis Džaunsas ir būgnininkas Džonas Bonemas. „Led Zeppelin“ yra minima kaip viena iš sunkiojo roko pradininkių, nors jų stilius buvo stipriai įtakotas bliuzo ir liaudies muzikos.
Pakeitę savo vardą iš „New Yardbirds“, „Led Zeppelin“ pasirašė sutartį su Atlantic Records, kuri suteikė jiems nemažą meninę laisvę. Nors iš pradžių grupė nebuvo populiari kritikų atžvilgiu, jie sulaukė didelės komercinės sėkmės ir per dvylika metų išleido aštuonis studijinius albumus nuo „Led Zeppelin“ (1969) iki „In Through the Out Door“ (1979). Jų bevardis ketvirtasis studijinis albumas, paprastai žinomas kaip „Led Zeppelin IV“ (1971) yra vienas populiariausių ir įtakingiausių roko muzikos albumų, šis albumas grupei užsitikrinti populiarumą.
Peidžas parašė didžiąją dalį „Led Zeppelin“ muzikos, o Plantas dažniausiai kūrė dainų tekstus. Antroje jų karjeros pusėje buvo surengtos rekordinės gastrolės, per kurias grupė išvaistė daugybę pinigų. Nors jie išliko komerciškai ir kritiškai sėkmingi, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jų populiarumas šiek tiek sumažėjo. Grupė 1980 m. išsiskirstė po Bonemo mirties nuo alkoholio sukeltos asfiksijos. Ateinančiais dešimtmečiais likę nariai bendradarbiavo ir kelis kartus sudalyvavo koncertuose. Sėkmingiausias iš jų buvo 2007 m. koncertas Londone, skirtas pagerbti Ahmetą Erteguną. Džono Bonemo vietą prie būgnų ūžėmė jo sūnus, Džeisonas Bonemas.
Daugelis kritikų „Led Zeppelin“ laiko viena sėkmingiausių, novatoriškiausių ir įtakingiausių roko grupių istorijoje.[1] Jie yra vieni perkamiausių muzikantų istorijoje; įvairūs šaltiniai vertina, kad grupės rekordiniai pardavimai siekia nuo 200 iki 300 milijonų vienetų visame pasaulyje (trečia perkamiausia grupė istorijoje). Kiekvienas iš devynių studijinių albumų pateko į „Billboard“ geriausių albumų dešimtuką ir šeši iš jų užėmė pirmąją vietą. Žurnalas „Rolling Stone“ apibūdino juos kaip „didžiausią visų laikų grupę“. 1995 m. jie buvo įtraukti į Rokenrolo šlovės muziejų; muziejuje paskelbtos grupės biografijoje teigiama, kad aštuntajame dešimtmetyje jie buvo „tokie pat įtakingi“, kaip septintajame dešimtmetyje buvo grupė „The Beatles“.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Susiformavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1966 m. bosistas Džimis Peidžas prisijungė prie roko grupės „Yardbirds“, kad pakeistų bosistą Polą Semvelą-Smitą. Netrukus „Yardbirds“ pradėjo irti. Peidžas netrukus perėjo prie elektrinės gitaros ir nusprendė sukurti grupę kartu su kitu gitaristu – Džefu Beku, Keitu Mūnu (būgnai) ir Džonu Envistlu (bosinė gitara).[2] Buvo netgi surengta vokalisto atranka, kurioje sudalyvavo jau žinomi to meto muzikantai – Styvas Vinvudas ir Styvas Meriotas.[3] Grupė niekada nesusikūrė, nors 1966 m. kartu įrašė dainą „Beck’s Bolero“. Įrašant šią dainą taip pat dalyvavo bosistas–klavišininkas, būsimas „Led Zeppelin“ narys, Džonas Polis Džounsas.[4]
„Yardbirds“ paskutinįjį savo koncertą surengė 1968 m. liepos mėn. Lutono technologijos koledže. Kadangi grupė buvo suplanavusi koncertus Skandinavijoje, būgnininkas Džimas Makartis ir vokalistas Keitas Relfas leido kitiems grupės nariams naudoti „Yardbirds“ vardą grupės įsipareigojimams vykdyti. Galiausiai Peidžas ir Drecha pradėjo kurti naują sudėtį. Pirmasis pagrindinio vokalisto pasirinkimas buvo Teri Reidas, tačiau Reidas atmetė pasiūlymą ir pasiūlė Robertą Plantą, grupių „Joy“ ir „Hobbstweedle“ dainininką. Plantas sutiko, kartu su juo į grupę buvo priimtas buvęs „Band of Joy“ būgnininkas Džonas Bonemas. Drechai pasitraukė iš projekto, Džonas Polis Džaunsas pasiteiravo apie laisvą bosinio gitaristo vietą. Peidžas pažinojo Džaunsą ir leido jam prisijungti kaip galutiniam grupės nariui.
Grupei baigus turą po Skandinaviją kaip „New Yardbirds“, pirmą kartą jie kartu koncertavo 1968 m. rugsėjo 7 d. Vėliau jie pradėjo įrašinėti savo pirmąjį albumą, kurį sudarė jų gyvai atliekamų dainų rinkinys. Albumas buvo įrašytas per devynias dienas, Peidžas padengė išlaidas. Po albumo pasirodymo grupė buvo priversta pakeisti grupės pavadinimą, kadangi Drecha pareiškė, jog Peidžui buvo leista naudoti „New Yardbirds“ pavadinimą tik turui po Skandinaviją. Viena istorija apie grupės pavadinimo atsiradimą tapo kone legenda: būsimas grupės The Who būgnininkas Mūnas pasakė, jog grupė kris žemyn kaip „švininis cepelinas“ (angl. lead zeppelin; tai terminas, kurį naudojo Entvistlas nepasisekusiam pasirodymui apibūdinti[5]). Manoma, jog būtent tokia yra pavadinimo kilmė, tik iš žodžio „lead“ buvo sąmoningai išmesta raidė „a“.
Grupė vėliau pasisamdė vadybininką Piterį Grantą. Grantas iš „Atlantic Records“ parūpino grupei 143 tūkst. JAV dolerių avansinį kontraktą (atsižvelgiant į infliaciją, apie 1 mln.) – tuo metu tai buvo didžiausias tokio pobūdžio sandoris debiutuojančiai grupei. „Atlantic Records“ dažniausiai pasirašinėjo kontraktus su bliuzo, soulo ir džiazo muzikantas, tačiau 7–ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo domėtis britų roko atlikėjais. „Atlantic Records“ vadovai pasirašė „Led Zeppelin“ kontraktą niekada jų nesutikę. Pagal sutarties sąlygas, grupės nariai patys turėjo galimybę spręsti, kada išleis albumus ir rengts turus bei galėjo nuspręsti kiekvieno albumo turinį ir dizainą. „Led Zeppelin“ įkūrė savo bendrovę „Superhype“, kuriai buvo paskirta valdyti visas jų leidybos teises.
Ankstyvieji metai (1968–1970 m.)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Grupė pirmąjį turą po Didžiąją Britaniją pradėjo 1968 m. spalio 4 d., vis dar kaip „New Yardbirds“. Pirmasis pasirodymas kaip „Led Zeppelin“ buvo surengtas Sario universitete spalio 25 d.[6] Turo po JAV metu, 1969 m. sausio 12 d., buvo išleistas jų debiutinis albumas „Led Zeppelin“ buvo išleistas per JAV turą, kuris „Billboard“ sąraše pasiekė 10-ąją vietą. Anot Styvo Erlevaino, įsimenami gitaros rifai, psichodeliniai ritmai, psichodelinio bliuzo, grūvo ir anglų liaudies muzikos atgarsiai albumą pavertė „reikšmingu posūkiu sunkiojo roko ir metalo istorijoje“.[7]
Tolesniais metais „Led Zeppelin“ baigė keturis turus po JAV ir JK, išleido savo antrąjį albumą „Led Zeppelin II“. Šis albumas buvo įrašytas įvairiose Šiaurės Amerikos studijose. Albumas buvo komerciškai sėkmingesnis už pirmąjį ir pasiekė pirmąją vietą JAV ir JK topuose.[8] „Led Zeppelin II“ toliau plėtojo bliuzroko stilių, kaip ir debiutiniame albume. Grupė savo albumus laikė nedalomais, nemėgino atskirų dainų išleisti kaip singlų, vis dėl to 1969 m. JAV buvo išleistas singlas „Whole Lotta Love“, 1970 m. sausio mėn. jis pasiekė ketvirtą vietą „Billboard“ sąraše, buvo parduotas už daugiau nei milijoną egzempliorių ir padėjo grupei išpopuliarėti.[9] Grupė vis labiau pradėjo vengti pasirodymų televizijoje. Išleidus antrąjį albumą, „Led Zeppelin“ užbaigė kelis turus JAV.
Kai kurie „Led Zeppelin“ koncertai truko daugiau nei keturias valandas su išplėstomis ir improvizuotomis dainų versijomis. Vėliau Peidžas su Plantu pasitraukė į Bron-Yr-Aur, atokų Velso kotedžą, kur pradėjo dirbti prie trečiojo grupės albumo „Led Zeppelin III“.[10] Šis albumas pasižymmėjo akustiniu stiliumi, jaučiama liaudies ir keltų muzikos įtaka. Albumas iš pradžių sulaukė nevienareikšmių įvertinimų, kritikai ir gerbėjai buvo nustebinti muzikos stiliaus pokyčiu nuo pirmųjų albumų. Albumas pasiekė pirmąją vietą JK ir JAV topuose, tačiau jame užsibuvo trumpiausiai iš pirmųjų penkių albumų.[11] „Immigrant Song“ buvo išleistas kaip singlas ir pateko į Billboard Top 20 sąrašą.[12]
Šlovės viršūnė (1971–1975 m.)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ketvirtasis grupės albumas buvo išleistas 1971 m. lapkričio 8 d. Jis neturėjo pavadinimo, ant viršelio buvo atspausdinti keturi simboliai: . Albume nebuvo jokios užuominos apie šiuos simbolius. Toks albumo apipavidalinimas buvo būdas įrodyti žurnalistams, kad jie gali parduoti albumus nenaudodami grupės pavadinimo, t. y. muzika gali pati parduoti save. „Atlantic Records“ kataloge buvo naudojami pavadinimai „Keturi simboliai“ ir „Ketvirtasis albumas“. Kiti pavadinimo variantai yra „IV“ ir „Zoso“, oficialiai albumas taip ir nebuvo pavadintas, tačiau dažniausiai vadinamas „Led Zeppelin IV“. Duodamas interviu žurnalui „Rolling Stone“, Plantas teigė, kad albumo pavadinimas tiesiog „Ketvirtasis albumas“. Šis albumas JAV buvo parduotas 23 milijonais egzempliorių.[13]
Albumas sujungė akustinę liaudies muziką su sunkiojo metalo ir bliuzo elementais. Jame skambėjo sunkiojo roko dainos, tokios kaip „Black Dog“, ir akustinės, tokios kaip „Going to California“. Daina „Stairway to Heaven“, nors ir niekada neišleista kaip singlas, vis dar yra laikoma geidžiamiausia[14] ir labiausiai radijuje grojama[15] roko daina. 2005 m. žurnalas „Guitar World“ atliko apklausą, kurioje „Stairway to Heaven“ gitaros solo partija buvo pripažinta geriausia visų laikų solo partija.[16]
Kitas albumas „Houses of the Holy“ buvo išleistas 1973 m. Daina „Houses of the Holy“ buvo įtraukta į albumą „Physical Graffiti“ (po dvejų metų), nepaisant to, kad buvo įrašyta tuo pačiu metu kaip ir tuo pačiu pavadinimu pavadintas albumas. Albumas „Houses of the Holy“ išpopuliarėjo, o vėlesni turai po JAV taip pat buvo labai sėkmingi. Apie 57 tūkst. žmonių atvyko į „Led Zeppelin“ koncertą Floridoje ir pagerino 1965 m. „The Beatles“ rekordą.[17] 1974 m. „Led Zeppelin“ padarė pertrauką nuo gastrolių ir įkūrė savo įrašų kompaniją „Swan Song“, pavadintą dar neišleistos dainos vardu. Logotipe pavaizduota sparnuota žmogaus figūra dažnai interpretuojama kaip Apolonas arba Ikaras.[18][19][20]
1975 m. „Led Zeppelin“ dvigubas albumas „Physical Graffiti“ buvo pirmasis, išleistas „Swan Song“ įrašų kompanijos. Jį sudarė penkiolika dainų, iš kurių aštuonios buvo įrašytos „Headley Grange“ studijoje 1974 m., kitos septynios dainos buvo įrašytos anksčiau. Apžvalgoje „Rolling Stone“ žurnale priduriama, kad vienintelės grupės, kurios su „Led Zeppelin“ galėjo konkuruoti dėl geriausios pasaulio roko grupės titulo buvo „Rolling Stones“ ir „Who“.[21] Albumas buvo gerai įvertintas kritikų ir komerciškai sėkmingas. Po „Physical Graffiti“ pasirodymo, visi ankstesni „Led Zeppelin“ vėl pateko į geriausiųjų sąrašus.[22] Vėliau grupė pradėjo turą po Šiaurės Ameriką[23], kuriame pradėjo naudoti naujoviškas garso ir apšvietimo sistemas.[24]
Pertrauka ir sugrįžimas (1975–1977 m.)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1975 m. „Led Zeppelin“ leidosi atostogų ir suplanavo rudens turą po Ameriką. 1975 m. rugpjūtį Plantas ir jo žmona Mauryn pateko į autoavariją atostogaudami Rode, Graikijoje. Plantui lūžo kulkšnis, Mauryn buvo sunkiai sužeista, jos gyvybę išgelbėjo tik kraujo perpylimas.[25] Negalėdamas tęsti turo, jis išvyko į Džersį, kur su Bonemu ir Peidžu praleido rugpjūtį ir rugsėjį. Grupė susitiko Malibu mieste, Kalifornijoje. Per šią priverstinę pertrauką buvo parašyta didelė dalis kito albumo „Presence“.[26]
Iki to laiko „Led Zeppelin“ buvo laikoma populiariausia roko grupe pasaulyje[27], pagal pardavimus aplenkusią daugumą kitų grupių, įskaitant „The Rolling Stones“.[28] „Presence“ buvo išleistas 1976 m. kovo mėn. Šis albumas pažymėjo „Led Zeppelin“ stiliaus pasikeitimą nukrypstant nuo akustinių baladių ir painių aranžuočių, kaip ankstesniuose albumuose. Nors albumas tapo platininis, „Presence“ sulaukė nevienareikšmiškų gerbėjų ir kritikų atsiliepimų, kai kurie kritikai teigė, kad grupės kūrybai galėjo neigiamai atsiliepti jų populiarumas. Įrašinėdamas albumą, Peidžas pradėjo vartoti heroiną – nors tai galėjo paveikti vėlesnius grupės gyvus pasirodymus ir įrašus studijoje, pats Peidžas tai neigė.[26]
Dėl Planto traumos „Led Zeppelin“ 1976 m. nevyko po turus, vietoj to, grupė nufilmavo koncertinį filmą „The Song Remains the Same“ ir pridėjo garso takelio albumą. Filmo premjera įvyko 1976 m. spalio 20 d., Niujorke. Filmą kritikai ir gerbėjai priėmė gana prastai.[29] Filmas buvo ypač nesėkmingas Jungtinėje Karalystėje.[30]
1977 m. „Led Zeppelin“ pradėjo dar vieną didelį koncertinį turą po Šiaurės Ameriką. Grupė pasiekė dar vieną lankomumo rekordą – balandžio 30 d. koncerte „Silverdome“ arenoje dalyvavo 76 229 klausytojai. Remiantis Gineso rekordų knyga, tai buvo didžiausias vienos datos pasirodymų lankomumas tą dieną. Nors turas buvo finansiškai pelningas, kilo kitų problemų. Balandžio 19 d. buvo areštuota daugiau kaip 70 žmonių, nes maždaug tūkstantis gerbėjų bandė uždaryti „Cincinnati Riverfront Coliseum“ dėl dviejų išparduotų koncertų, o kiti mėgino patekti vidun, mėtydami akmenis ir butelius pro stiklines duris.[31] Birželio 3 d., nepaisant bilietų, nurodančių, kad galima laukti neblogo oro, koncertas „Tampos“ stadione buvo trumpas dėl smarkios perkūnijos. Kilo riaušės, žmonės buvo areštuojami.[32]
Kitos dienos „Oakland“ koncertas buvo paskutinis grupės pasirodymas Jungtinėse Valstijose. Po dviejų dienų, kai jie buvo apsistoję viešbutyje Prancūzijoje, Plantas sužinojo, kad jo penkerių metų sūnus Karachas mirė nuo skrandžio viruso. Likęs turas buvo nedelsiant atšauktas, pradėtos spėlionės dėl „Led Zeppelin“ ateities.
Bonemo mirtis ir išsiskyrimas (1978–1980 m.)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1978 m. lapkričio mėn. grupė „Polar Studios“ Stokholme, Švedijoje įrašė naują albumą – „In Through the Out Door“. Šis albumas buvo akustinis ir vėl sulaukė nevienareikšmių kritikų atsiliepimų.[33] Nepaisant to, albumas JK ir JAV pasiekė pirmąją vietą antrą savaitę po jo išleidimo. Išleidus šį albumą, visi „Led Zeppelin“ albumai grįžo į „Billboard Top 200“.[34]
1979 m. rugpjūčio mėn., po dviejų pasirodymų Kopenhagoje, „Led Zeppelin“ surengė du koncertus Knebvorto muzikos festivalyje, pirmąją naktį grupė koncertavo apie 104 tūkst. žmonių. 1980 m. birželio ir liepos mėn. buvo surengtas trumpas turas po Europą, patys koncertai buvo sutrumpinti. Birželio 27 d., pasirodymo metu Niurnberge, Vokietijoje, koncertas buvo sustabdytas trečiosios dainos viduryje, kai Bonemas apalpo scenoje ir buvo skubiai nugabentas į ligoninę.[35] Spauda rašė, jog jo sveikatos pablogėjimą lėmė per didelis alkoholio ir narkotikų vartojimas, tačiau grupė teigė, kad jis tiesiog persivalgė.[36]
Turą po Šiaurės Ameriką, pirmąjį grupės nuo 1977 m., buvo suplanuota pradėti 1980 m. spalio 17 d. Rugsėjo 24 d. Bonemą paėmė„Led Zeppelin“ asistentas Reksas Kingas, norėdamas jį nuvežti į repeticijas „Bray Studios“.[37] Kelionės metu Bonhamas paprašė sustoti pusryčiams, kur jis valgydamas kumpį išgėrė keturis stikliukus degtinės. Atvykęs į studiją jis toliau stipriai gėrė. Repeticijos buvo nutrauktos vėlai tą vakarą, o grupė pasitraukė į Peidžo namus – Old Mill House Cleverge, Vindzore.
Po vidurnakčio Bonemas buvo paguldytas į lovą. Kitą dieną 13.45 val. Bendžis Lefevras („Led Zeppelin“ vadovas) ir Džounsas rado Bonemą negyvą. Mirties priežastis buvo asfiksija (uždusimas) nuo vėmimo; tai buvo atsitiktinė mirtis.[38] Skrodimo metu Bonemo kūne nerasta jokių vaistų. Nors jis neseniai buvo pradėjęs vartoti Motival (antidepresantus), neaišku, ar ši medžiaga sąveikavo su alkoholiu.[39][40] Bonemo palaikai buvo kremuoti, o pelenai išbarstyti Vusteršyre.
Suplanuotas Šiaurės Amerikos turas buvo atšauktas ir, nepaisant gandų, kad Cozis Pauelas, Karminas Episas, Barimoras Barlau, Saimonas Kirkas ar Bevas Bevanas pakeis Bonemą, likę nariai nusprendė grupę išformuoti. 1980 m. gruodžio 4 d. pranešime spaudai buvo teigiama: „Mūsų brangaus draugo netektis ir gilus nedalomos harmonijos jausmas, kurį pajutome mes ir mūsų vadovas, paskatino mus nuspręsti, jog nebegalime tęsti taip, kaip anksčiau“.[41]
Po išsiskyrimo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1980-ieji
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1990-ieji
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2000-ieji
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2010-ieji
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stilius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Palikimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasiekimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Diskografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Studijiniai albumai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Led Zeppelin (1969)
- Led Zeppelin II (1969)
- Led Zeppelin III (1970)
- Led Zeppelin IV (išleistas be pavadinimo; 1971)
- Houses of the Holy (1973)
- Physical Graffiti (1975)
- Presence (1976)
- In Through the Out Door (1979)
- Coda (1982)
Nariai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Robertas Plantas – vokalas, armonika, būgnai
- Džimis Peidžas – gitara
- Džonas Polis Džaunsas – bosinė gitara/klavišiniai
- Džonas Bonemas – būgnai
Gyvų pasirodymų svečiai
- Tonis Tompsonas – būgnai (1985)
- Filas Kolinsas – būgnai (1985)
- Polis Martinezas – bosinė gitara (1985)
- Džeisonas Bonemas – būgnai (1988, 1995, 2007)
- Maiklas Ly – būgnai (1995)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Schinder & Schwartz 2008, p. 380.
- ↑ Wall 2008, pp. 15–16.
- ↑ Wall 2008, pp. 13–15.
- ↑ Davis 1985, pp. 28–29.
- ↑ Keith Shadwick. Led Zeppelin: The Story of a Band and their Music 1968–1980, 2005. 35 psl. ISBN 087930871.
- ↑ Led Zeppelin.com
- ↑ Erlewine 2011b.
- ↑ Wall 2008, p. 161.
- ↑ Wall 2008, p. 165.
- ↑ BBC Wales Music 2011.
- ↑ Yorke 1993, p. 130.
- ↑ Yorke 1993, p. 129.
- ↑ „Top 100 Albums“. Suarchyvuotas originalas 2010-01-17. Nuoroda tikrinta 2008-08-11.
- ↑ „Sold on Song: Stairway To Heaven“, BBC.com.
- ↑ Karen Karbo, "Stairway To Heaven: Is This the Greatest Song of All Time? ", Esquire, novembrī 1991.
- ↑ About Guitar, 100 Greatest Guitar Solos Archyvuota kopija 2016-03-05 iš archive.today
- ↑ Davis 1985, p. 194.
- ↑ „William Rimmer Evening (The Fall of Day)“. www.mfashop.org. Museum of Fine Arts, Boston. Suarchyvuotas originalas 2019-09-26. Nuoroda tikrinta 26 September 2019.
- ↑ „A History of the Led Zeppelin Icarus Logo“. www.band-shirt.com. Suarchyvuotas originalas 2019-09-26. Nuoroda tikrinta 26 September 2019.
- ↑ Williamson 2007, p. 107.
- ↑ Miller 1975.
- ↑ Davis 1985, pp. 225, 277.
- ↑ Wall 2008, p. 359.
- ↑ Yorke 1993, p. 197.
- ↑ Davis 1985, pp. 354–355.
- ↑ 26,0 26,1 Wall 2008, p. 364.
- ↑ Lewis 2003, p. 45.
- ↑ Davis 1985, p. 173.
- ↑ Erlewine 2011a.
- ↑ Shadwick 2005, p. 320.
- ↑ Wall 2008, p. 392.
- ↑ Newswire 2011.
- ↑ Wall 2008, p. 424.
- ↑ Lewis 2003, p. 80.
- ↑ Wall 2008, pp. 431–432.
- ↑ Davis 1985, p. 300.
- ↑ Welch 1994, p. 92.
- ↑ „Rock group Led Zeppelin disbands“. Spokesman-Review. (Spokane, Washington, U.S.). Associated Press. 6 December 1980. p. 24.
- ↑ „The Long Shadow of Led Zeppelin“. 10 August 2006. Suarchyvuotas originalas 2018-06-13. Nuoroda tikrinta 2020-01-21.
- ↑ John Bonham Biography Archyvuota kopija 16 kovo 2010 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Welch 1994, pp. 94–95.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Anders, Marcel (October 2014). „Q&A: Robert Plant“. Classic Rock (202).
- Batchelor, Bob; Stoddart, Scott (2007). American Popular Culture Through History: the 1980s. Westport, Connecticut: Greenwood. ISBN 978-0-313-33000-1.
- Beaumont, Mark (1 December 2020). „The untimely death of Led Zeppelin“. The Independent. Suarchyvuota iš originalo 13 April 2023. Nuoroda tikrinta 12 July 2021.
- Beech, Mark (29 September 2008). „Led Zeppelin Singer Robert Plant rules out reunion record, tour“. Bloomberg. Suarchyvuotas originalas 5 August 2011. Nuoroda tikrinta 29 September 2008.
- Bosso, Joe (7 January 2009). „'Led Zeppelin are over!', says Jimmy Page's manager“. MusicRadar. Suarchyvuotas originalas 12 October 2011. Nuoroda tikrinta 1 October 2011.
- Brackett, John (2008). „Examining rhythmic and metric practices in Led Zeppelin's musical style“. Popular Music. 27 (1): 53–76. doi:10.1017/s0261143008001487. ISSN 0261-1430. S2CID 55401670. Šablonas:ProQuest. Suarchyvuota iš originalo 27 September 2023. Nuoroda tikrinta 1 June 2020.
- Brown, Pat (2001). The Guide to United States Popular Culture. Minneapolis: Popular Press. ISBN 978-0-87972-821-2.
- Buckley, Peter (2003). The Rough Guide to Rock. London: Penguin Books. ISBN 978-1-85828-457-6.
- Budofsky, Adam (2006). The Drummer: 100 Years of Rhythmic Power and Invention. Milwaukee: Hal Leonard. ISBN 978-1-4234-0567-2. Suarchyvuota iš originalo 13 September 2016. Nuoroda tikrinta 26 December 2015.
- Bukszpan, Daniel (2003). The Encyclopedia of Heavy Metal. New York: Barnes & Noble. ISBN 978-0-7607-4218-1.
- Chamberlain, Rich (October 2014). „Heavy Load: Myles Kennedy“. Classic Rock (202).
- Christgau, Robert (15 June 1972a). „A Power Plant“. Newsday. Suarchyvuota iš originalo 26 April 2019. Nuoroda tikrinta 10 September 2018 – via www.robertchristgau.com.
- Christgau, Robert (December 1972b). „Growing Up Grim With Mott the Hoople“. Newsday. Suarchyvuota iš originalo 10 September 2018. Nuoroda tikrinta 10 September 2018 – via www.robertchristgau.com.
- Christgau, Robert (31 March 1980). „Christgau's Consumer Guide“. The Village Voice. Suarchyvuota iš originalo 25 August 2018. Nuoroda tikrinta 6 September 2018 – via www.robertchristgau.com.
- Clinton, Heylin (2004). Bootleg! The Rise & Fall of the Secret Recording Industry. London: Omnibus Press. ISBN 978-1-84449-151-3.
- Cochrane, Greg (23 January 2009). „Lady GaGa reveals her touring secrets“. BBC. Suarchyvuotas originalas 26 January 2009. Nuoroda tikrinta 13 March 2011.
- Cohen, Jonathan (27 July 2007). „Led Zeppelin readies fall reissue bonanza“. Billboard. Suarchyvuota iš originalo 26 January 2013. Nuoroda tikrinta 1 October 2011.
- Cope, Andrew L. (2010). Black Sabbath and the Rise of Heavy Metal Music. Aldershot: Ashgate. ISBN 978-0-7546-6881-7.
- Davies, Claire (29 September 2010). „Megadeth interview (Monster Riffs Week): Megadeth axeman Dave Mustaine walks Total Guitar through the fiery riff from 'Hangar 18'“. Total Guitar. Suarchyvuotas originalas 2 February 2012. Nuoroda tikrinta 22 February 2012.
- Davis, Erik (2005). Led Zeppelin IV. New York: Continuum. ISBN 978-0-8264-1658-2.
- Davis, Stephen (20 May 1976). „Album Review: Led Zeppelin: Presence“. Rolling Stone. Suarchyvuotas originalas 23 April 2009. Nuoroda tikrinta 29 July 2011.
- Davis, Stephen (1985). Hammer of the Gods: The Led Zeppelin Saga. London: Pan. ISBN 978-0-330-34287-2.
- Dawtrey, Adam (26 October 2012). „'Zeppelin' film grosses $2 mil in one night“. Variety. Penske Business Media. Suarchyvuota iš originalo 6 January 2013. Nuoroda tikrinta 12 January 2013.
- Day, Adrienne (4 July 2005). „The Records That Changed My Life: Bernard Sumner of New Order“. Spin. Suarchyvuota iš originalo 12 June 2018. Nuoroda tikrinta 31 August 2017.
- Erlewine, Stephen Thomas (2007). „The Cult – Biography“. AllMusic. Suarchyvuota iš originalo 17 October 2010. Nuoroda tikrinta 15 January 2007.
- Erlewine, Stephen Thomas (2010). „Led Zeppelin: Led Zeppelin II: review“. AllMusic. Suarchyvuota iš originalo 3 January 2011. Nuoroda tikrinta 5 September 2010.
- Erlewine, Stephen Thomas (2011a). „Led Zeppelin: biography“. AllMusic. Suarchyvuota iš originalo 5 September 2011. Nuoroda tikrinta 8 September 2011.
- Erlewine, Stephen Thomas (2011b). „Led Zeppelin: Led Zeppelin: review“. AllMusic. Suarchyvuota iš originalo 26 September 2011. Nuoroda tikrinta 16 September 2011.
- Erlewine, Stephen Thomas (2011c). „Led Zeppelin: Led Zeppelin Box Set: review“. AllMusic. Suarchyvuota iš originalo 27 September 2023. Nuoroda tikrinta 22 September 2011.
- Erlewine, Stephen Thomas (2011e). „Led Zeppelin: Led Zeppelin Box Set 2: review“. AllMusic. Suarchyvuota iš originalo 28 August 2011. Nuoroda tikrinta 22 September 2011.
- Erlewine, Stephen Thomas (2011f). „Led Zeppelin: BBC Sessions: review“. AllMusic. Suarchyvuota iš originalo 25 November 2011. Nuoroda tikrinta 22 September 2011.
- Fast, Susan (2001). In the Houses of the Holy: Led Zeppelin and the Power of Rock Music. New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-514723-0.
- Fast, Susan (2011). „Led Zeppelin (British Rock Group)“. Encyclopædia Britannica. Suarchyvuota iš originalo 12 February 2010. Nuoroda tikrinta 17 January 2010.
- Fortnam, Ian (2008). „Dazed & Confused“. Classic Rock Magazine: Classic Rock Presents Led Zeppelin.Šablonas:Full citation needed
- Fyfe, Andy (2003). When the Levee Breaks: The Making of Led Zeppelin IV. Chicago: Chicago Review Press. ISBN 978-1-55652-508-7.
- Gans, Alan (11 December 2007). „Dustin Hoffman, David Letterman, Natalia Makarova, Buddy Guy, Led Zeppelin Are Kennedy Center Honorees“. Playbill. Suarchyvuotas originalas 9 November 2012. Nuoroda tikrinta 12 September 2012.
- Gardner, Alan (11 December 2007). „You review: Led Zeppelin“. The Guardian. Suarchyvuota iš originalo 13 January 2014. Nuoroda tikrinta 20 February 2012.
- Gaar, Gillian G. (2009). The Rough Guide to Nirvana. London: Dorling Kindersley. ISBN 978-1-85828-945-8.
- García Márquez, Gabriel (8 June 2002). „The poet and the princess“. The Guardian. Suarchyvuota iš originalo 2 August 2017. Nuoroda tikrinta 20 February 2012.
- Garofalo, Reebee (2008). Rockin' Out: Popular Music in the USA (4th leid.). Pearson Prentice Hall. ISBN 978-0-13-234305-3.
- Gilmore, Mikal (10 August 2006). „The Long Shadow of Led Zeppelin“. Rolling Stone. Suarchyvuota iš originalo 13 June 2018. Nuoroda tikrinta 1 July 2020.
- Greene, Andy (13 September 2012). „Led Zeppelin's 2007 reunion concert to hit theatres in October“. Rolling Stone. Suarchyvuota iš originalo 18 September 2012. Nuoroda tikrinta 29 September 2012.
- Grohl, Dave (2011). „Led Zeppelin“. In Brackett, Nathan (red.). Rolling Stone: The 100 Greatest Artists of All Time. Rolling Stone. Suarchyvuota iš originalo 19 October 2012. Nuoroda tikrinta 2 September 2017.
- Grossman, Perry (2002). „Alternative rock“. St. James Encyclopedia of Pop Culture 2002. Gale Group. ISBN 1-55862-400-7. Suarchyvuotas originalas 13 October 2010.
- Grow, Kory (3 June 2015). „Led Zeppelin Announce Final Three Deluxe Reissues“. Rolling Stone. Suarchyvuota iš originalo 4 June 2015. Nuoroda tikrinta 3 June 2015.
- Gulla, Bob (2001). Guitar Gods: The 25 Players Who Made Rock History. Santa Barbara, California: ABC-CLIO. ISBN 978-0-313-35806-7.
- Haskins, Django (1995). Stand Alone Tracks '90s Rock: Handy Guide, Book & CD. Los Angeles: Alfred Music. ISBN 978-0-88284-658-3. Suarchyvuota iš originalo 27 September 2023. Nuoroda tikrinta 26 October 2020.
- Hendicott, James (5 July 2011). „Ke$ha: 'I have 200 songs for my second album'“. NME. Suarchyvuotas originalas 23 July 2015. Nuoroda tikrinta 21 January 2017.
- Huey, Steve (2011). „The Honeydrippers: biography“. AllMusic. Suarchyvuota iš originalo 14 January 2011. Nuoroda tikrinta 19 September 2011.
- Hughes, Rob (January 2010). „The real Jimmy Page“. Uncut. Suarchyvuotas originalas 1 January 2011. Nuoroda tikrinta 31 May 2010.
- Hunter, Nigel (21 June 1997). „Anniversaries abound at the Novello Awards“. Billboard. Suarchyvuota iš originalo 27 September 2023. Nuoroda tikrinta 18 December 2011.
- johnrobb (26 October 2012). „Peter Hook : my top 10 favourite albums – Louder Than War“. Suarchyvuota iš originalo 27 August 2017. Nuoroda tikrinta 31 August 2017.
- Jones, Robert (2 April 2003). „Conservative Punk's interview with Johnny Ramone“. Suarchyvuota iš originalo 4 December 2010. Nuoroda tikrinta 2 December 2010.
- Lane, Daniel (10 November 2013). „Eminem scores seventh consecutive UK Number 1 album“. Official Charts Company. Suarchyvuotas originalas 8 October 2014. Nuoroda tikrinta 30 September 2016.
- Leonard, Michael (31 December 2008). „Robert Plant awarded CBE in UK Honours list“. MusicRadar. Suarchyvuota iš originalo 13 May 2012. Nuoroda tikrinta 18 December 2011.
- Lewis, Dave (1994). The Complete Guide to the Music of Led Zeppelin. London: Omnibus Press. ISBN 978-0-7119-3528-0.
- Lewis, Dave (2003). Led Zeppelin: Celebration II: The 'Tight But Loose' Files. London: Omnibus Press. ISBN 978-1-84449-056-1. Suarchyvuota iš originalo 6 May 2016. Nuoroda tikrinta 26 December 2015.
- Lewis, Dave; Pallett, Simon (1997). Led Zeppelin: The Concert File. London: Omnibus Press. ISBN 978-0-7119-5307-9.
- Light, Alan (20 October 2020). „Jimmy Page Is Still Practicing“. Esquire. Suarchyvuota iš originalo 6 December 2020. Nuoroda tikrinta 6 March 2021.
- Long, Carola (7 December 2007). „Led Zeppelin: the enduring influence of flares and flowing locks“. The Independent. Suarchyvuotas originalas 5 April 2008. Nuoroda tikrinta 27 September 2011.
- McIver, Joel (2006). Sabbath Bloody Sabbath. London: Omnibus Press. ISBN 978-1-84449-982-3.
- Melua, Katie (7 December 2007). „Led Zeppelin: Katie Melua on rock'n'roll riffs that rake the psyche“. The Independent. Suarchyvuota iš originalo 23 May 2012. Nuoroda tikrinta 5 March 2010.
- Miller, Jim (27 March 1975). „Album review: Physical Graffiti“. Rolling Stone. Suarchyvuotas originalas 23 April 2009. Nuoroda tikrinta 29 July 2011.
- Murray, Charles Shaar (August 2004). „The Guv'nors“. Mojo.
- Nur Pervan, Melek (15 February 2022). „Klaus Meine Names The Song That Laid Out The Formula For Scorpions“. Suarchyvuota iš originalo 19 May 2022. Nuoroda tikrinta 28 April 2022.
- Pareles, Jon (14 July 1997). „Lollapalooza's recycled hormones: rebellion by the numbers“. The New York Times. Suarchyvuota iš originalo 17 June 2008. Nuoroda tikrinta 4 December 2010.
- Peddie, Ian (2006). „The bleak country: the Black Country and the rhetoric of escape“. In Ian Peddie (red.). The Resisting Muse: Popular Music and Social Protest. Aldershot: Ashgate. ISBN 978-0-7546-5114-7.
- Pond, Steven (24 March 1988). „Led Zeppelin: The Song Remains the Same“. Rolling Stone. 522.
- Prato, Greg (2008). „Jimmy Page: biography“. AllMusic. Suarchyvuota iš originalo 12 November 2010. Nuoroda tikrinta 11 November 2008.
- Prown, Pete; Newquist, H. P.; Eiche, Jon F. (1997). Legends of Rock Guitar: The Essential Reference of Rock's Greatest Guitarists. Milwaukee: H.Leonard. ISBN 978-0-7935-4042-6.
- Renshaw, David (30 October 2012). „Jimmy Page remastering Led Zeppelin albums for 2013 boxset release“. NME. Suarchyvuota iš originalo 2 February 2017. Nuoroda tikrinta 22 January 2017.
- Schinder, Scott; Schwartz, Andy (2008). Icons of Rock. Westport, Connecticut: Greenwood. ISBN 978-0-313-33846-5.
- Shadwick, Keith (2005). Led Zeppelin: The Story of a Band and Their Music 1968–1980. San Francisco: Backbeat Books. ISBN 978-0-87930-871-1.
- Sorel-Cameron, Peter (9 December 2007). „Can Led Zeppelin still rock?“. CNN.com Entertainment. Suarchyvuota iš originalo 26 February 2011. Nuoroda tikrinta 17 February 2011.
- Sparks, Ryan (2010). „Carpe Diem: an exclusive interview with Mike Portnoy from Dream Theater“. classicrockrevisited.com. Suarchyvuotas originalas 3 January 2010. Nuoroda tikrinta 29 July 2011.
- Straw, Will (1990). „Characterizing rock music culture: the case of heavy metal“. In Simon Frith; Andrew Goodwin (eds.). On Record: Rock, Pop and the Written Word. London: Routledge. ISBN 978-0-415-05306-8.
- Talmadge, Eric (28 January 2008). „Led Zeppelin guitarist wants World tour“. The Huffington Post. Suarchyvuota iš originalo 18 September 2008. Nuoroda tikrinta 25 November 2008.
- Thompson, Dave (2004). Smoke on the Water: The Deep Purple Story. Toronto, Ontario: ECW Press. ISBN 978-1-55022-618-8. Suarchyvuota iš originalo 27 September 2023. Nuoroda tikrinta 26 October 2020.
- Thorpe, Vanessa (29 July 2007). „Led Zeppelin join the net generation“. The Observer. Suarchyvuota iš originalo 5 October 2013. Nuoroda tikrinta 23 July 2011.
- Turner, Gustavo (26 August 2010). „The L.A. weekly interview: Billy Corgan“. LA Weekly. Suarchyvuota iš originalo 31 August 2010. Nuoroda tikrinta 20 October 2010.
- Waksman, Steve (2001). Instruments of Desire: the Electric Guitar and the Shaping of Musical Experience. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-00547-1. Suarchyvuota iš originalo 27 September 2023. Nuoroda tikrinta 26 October 2020.
- Waksman, Steve (2009). This Ain't the Summer of Love: Conflict and Crossover in Heavy Metal and Punk. Berkeley, California: University of California Press. ISBN 978-0-520-25310-0.
- Wale, Michael (11 July 1973). „Led Zeppelin“. The Times. Nuoroda tikrinta 23 January 2010.[neveikianti nuoroda]
- Wall, Mick (2008). When Giants Walked the Earth: A Biography of Led Zeppelin. London: Orion. ISBN 978-1-4091-0319-6.
- Wall, Mick (1 November 2008a). „The truth behind the Led Zeppelin legend“. The Times. Suarchyvuotas originalas 19 December 2019.
- Walser, Robert (1993). Running with the Devil: Power, Gender, and Madness in Heavy Metal Music. New York: Wesleyan University Press. ISBN 978-0-8195-6260-9.
- Welch, Chris (1994). Led Zeppelin. London: Orion. ISBN 978-1-85797-930-5.
- Welch, Chris; Nicholls, Geoff (2001). John Bonham: A Thunder of Drums. San Francisco: Backbeat. ISBN 978-0-87930-658-8.
- Williamson, Nigel (May 2005). „Forget the myths“. Uncut.
- Williamson, Nigel (2007). The Rough Guide to Led Zeppelin. London: Dorling Kindersley. ISBN 978-1-84353-841-7.
- Witmer, Scott (2010). History of Rock Bands. Edina, Minnesota: ABDO. ISBN 978-1-60453-692-8.
- Yorke, Ritchie (1993). Led Zeppelin: The Definitive Biography. Novato, California: Underwood–Miller. ISBN 978-0-88733-177-0.