Voltaire
| Volteras Fransua Mari Aruė Voltaire, François-Marie Arouet | |
|---|---|
| |
| Voltero portretas, apie 1725 (Nikola de Laržiljeras) | |
| Gimė | 1694 m. lapkričio 21 d. Paryžius |
| Mirė | 1778 m. gegužės 30 d. (83 metai) Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Panteonas (Paryžius) |
| Veikla | Švietimo amžiaus atstovas, enciklopedistas, rašytojas ir filosofas |
 Vikiteka |
Voltaire |
Fransua Mari Aruė (pranc. François-Marie Arouet; 1694 m. lapkričio 21 d. – 1778 m. gegužės 30 d.), žinomas kaip Volteras (pranc. Voltaire) – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Šviečiamojo amžiaus atstovų, enciklopedistas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Notaro sūnus, įgijo gerą išsilavinimą Liudviko Didžiojo koleže (pranc. Collège Louis-le-Grand). Už raštus, kurie kritikavo karaliaus dvarą ir režimą 1716 m. buvo įkalintas Bastilijoje, o 1717 m. ištremtas. Po sėkmės sulaukusios tragedijos „Edipas“ premjeros tapo mėgstamu rūmų poetu. Karaliaus malone mėgavosi tol, kol vėl kilo nesutarimai, 1726 m. Volterą privertę emigruoti į Angliją. Buvo persekiotas už „Filosofinius laiškus“ (1734), kuriuose gerai atsiliepė apie angliškąjį konstitucionalizmą, lygino jį su politiniu absoliutizmu Prancūzijoje. 1733 m. dešimčiai metų pasitraukė į Lotaringiją, kur parašė reikšmingiausius savo veikalus. Kovojo už išmintį, žmogaus teises bei religinę toleranciją. Nepripažino metafizikos ir misticizmo, buvo artimas empirizmui. Volteras abejojo valios laisve, smerkė absoliutizmą, fanatizmą. 1745 m. suteiktas Prancūzijos istoriografo titulas, priimtas į Prancūzų akademiją.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Filosofiniai apsakymai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Volteras sukūrė keletą filosofinių apsakymų: „Kandidas“, „Memnonas“, „Zadigas“, „Atviraširdis“.
Istoriografiniai veikalai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Volterą kaip istoriką atskleidė trys kūriniai:
- „Liudviko XIV amžius“. Tai buvo mėginimas parašyti Prancūzijos kultūros istoriją, nes Liudviko XIV valdymo metu Prancūzijos kultūros raida tapo itin svarbi visai Europai. Voltero novatoriškumas šiame darbe atsispindi todėl, nes atsisakoma chronologinio dėstymo ir rašoma problemiškai – tai leidžia naujai grupuoti medžiagą. Šis darbas turėjo didžiulę reikšmę ne tik amžininkams, bet ir vėlesnių laikų visuomenėms.
- „Karolio XII istorija“
- „Esė apie tautų papročius ir dvasią“.
Rinktiniai kūriniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]_avec_agrandissement.jpg)
- „Edipas“ (Œdipe) – tragedija, 1718 m.
- „Filosofiniai laiškai“ (Lettres Philosophiques) – 1734 m.
- „Niutono filosofijos pagrindai“ (Éléments de la Philosophie de Newton) – 1738 m.
- „Zadigas, arba Likimas“ (Zadig ou la Destinée) – romanas, 1747 m.
- „Kandidas, arba Optimizmas“ (Candide ou l’Optimisme) – romanas, 1759 m.
- „Zaira“ (Zaïre) – drama, 1732 m.
- „Mahometas, arba Fanatizmas“ (Mahomet ou le fanatisme) – drama, 1747 m.
- „Orleano mergelė“ (La Pucelle d'Orléans) – epas, 1762 m.
- „Liudviko XIV amžius“ (Le Siècle de Louis XIV) – istoriografija, 1751 m.
- „Karolio XII istorija“ (Histoire de Charles XII) – istoriografija, 1733 m.
- „Esė apie tautų papročius ir dvasią“ (Essai sur les Mœurs et l’Esprit des Nations) – istoriografija, 1756 m.
